Kantaučių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°54′13″š. pl. 22°03′08″r. ilg. / 55.903655°š. pl. 22.052117°r. ilg. / 55.903655; 22.052117

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Kantaučių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia
Kantaučių bažnyčia.JPG
Vyskupija Telšių
Dekanatas Plungės
Savivaldybė Plungės rajonas
Gyvenvietė Kantaučiai
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1852 m.
Stilius liaudies architektūra
Šventoriaus vartai
Varpinė ir koplyčia (kaulinyčia) šventoriuje

Kantaučių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia stovi Kantaučių kaime, 12 km į rytus nuo Plungės.

Kantaučių šventovė gausiausiai lankoma per šv. Onos atlaidus. Žinoma keliais Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais. Teigiama, per pastaruosius šešis dešimtmečius šią vietą ji aplankė tris kartus. Apie jos apsireiškimus pasakoja vietiniai gyventojai. Šventoriuje iš lauko riedulių Mergelei pastatytas lurdas. Populiaru nusifotografuoti prie lurdo, priėmus pirmąją komuniją.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kantaučių dvaro savininkas 1672 m. būsimai bažnyčiai nupirko Džiuginėnų ir Pagermančio kaimus, kuriuos 1692 m. dovanojo klebonui. Nauja bažnyčia pastatyta 1768 m., dabartinė medinė – 1852 m. Prie jos 1904 m. pristatyta zakristija.

Manoma, kad Šiukštų giminės dėka 1619 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Ji stovėjo kaimo kapinėse. Nuolatinio kunigo joje nebuvo, bet skyrusi dosnesnį aprūpinimą bažnyčiai giminė įrodė, kad yra pasirengusi įkurti ne tik naują filiją Plungėje, bet ir steigti parapiją. Kristupas Timotiejus Šiukšta, be naujos šventovės, kaip fundaciją bažnyčiai padovanojo ir tris kaimus. Tuometis vyskupas kunigaikštis Kazimieras Pacas, atskyręs kaimelius iš kitų parapijų, 1694 m. metais įsteigė naują – Kantaučių parapiją.

Iki tol Šiukštos bažnyčią rėmė pinigais, tačiau jiems rūpėjo į ją įvesti ir šv. Rožinio broliją, kuri padėtų ir dvasiškai stiprinti parapiją. Manoma, kad pagal naujai įsteigtos brolijos pavadinimą XVIII a. pasikeitė ir bažnyčios titulas – į Rožinio Švč. Mergelės Marijos. Dabartinės bažnyčios titulas – XIX a. vidurio statinio palikimas. Tuo metu bažnyčia apvainikuota Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vardu. Jis išliko iki šiol. Bažnyčios titulai galėjo kilti nuo keleto altorių, skirtų Švč. Mergelei Marijai.

Kantaučių lurdas pastatytas sovietmečiu. Statinio sumanytojas ir statytojas buvo klebonas Antanas Kazimieras Rimkus (tėvas K. Rimkus OFM Cap.). Dvasininkas, matydamas cementinius sugriuvusios (anksčiau buvusios) koplytėlės pamatus, nusprendė toje vietoje pastatyti lurdą, kad ta šventoriaus vieta nebūtų apleista. Kadangi dauguma aplinkinių parapijų jau turėjo tokį statinį, jis norėjo, kad ir Kantaučių parapijos tikintieji turėtų panašią Marijos garbinimo vietą. Kartu buvo tikimasi sutvarkyti šventorių. Grota buvo sumūryta per vieną 1980 m. vasarą, o 1981 m. birželio 13 d. pašventinta.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia stačiakampio plano. Įrengti 6 puošnūs altoriai. Seniau prie jų visų būdavo aukojamos „kryžaunos“ Mišios. Ši tradicija yra pamiršta, dabar šoniniai altoriai atlieka tik puošybinę funkciją. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Bažnyčia yra ryškus liaudiškojo meno pavyzdys iš romantizmo epochos. Šiai stilistinei grupei ji priklauso dėl savo paprastos, tradicinės kompozicijos ir stačiakampio plano. Jos frontonas yra trapecijos formos, kryžminis ir vienanavis, užsibaigiantis bokšteliu su smaile. Fasadą puošia smailiaarkiai langai.

Vargonų choras įrengtas virš įėjimo. Cilindro formos lubos melsvos, juosiamos ornamentikos, jos kuria dangaus skliauto įspūdį. Lubas paremia žemiškesnės – smėlio spalvos sienos su dantytu klasicistiniu profiliuotu karnizu. Originalia puošyba – kontūriniais piešiniais pasižymi klausyklos. Medinės klausyklos su baldakimo formos atkaltėmis – taip pat senas stalių meistrų darbas.

Presbiteriją nuo navos skiria viršuje skersinė sija su citata, apačioje – dekoratyvinė tvorelė. Dabartinės bažnyčios altorių ansamblis, pradėtas formuoti dar senojoje bažnyčioje, galutinai užbaigtas XVIII a. Akivaizdus drožybos amato meistrų indėlis. Centrinė bažnyčios puošmena – pagrindinis altorius. Jis masyvus, su medžio drožiniais, auksu tviskančia ornamentika bei šventųjų vaizdiniais. Pagrindiniame altoriuje, be Švč. Mergelės Marijos skulptūros, arčiau dangaus iškeliamas šv. Vincento Ferero paveikslas. Likusios šventųjų skulptūros retabule, padengtos pastelinėmis spalvomis, kaip dangiška šviesa reljefu ir kolonomis leidžiasi tiesiai iš Aukčiausiojo rankų – jo biustu užbaigiamas pagrindinis altorius. Ant mūrinės mensos – medinis dviaukštis ciborijus, staliaus ir drožėjų darbo, išpuoštas aukso spalvos ornamentika ir mažomis šventųjų figūrėlėmis. Altorius buvęs gausiai polichromuotas ir paauksuotas. Be pagrindinio, presbiterijoje yra dar du, skirti šv. Laurynui ir Šv. Juozapui. Nuo ankstesniųjų laikų jie pasipildė antstatu ir naujais paveikslais, bet senoji jų retabulo drožyba išliko nepakitusi. Savo dramatiškumu išsiskiria Jėzaus širdies altorius. Liaudies meistrų kiekvienam jų suteikta skirtinga puošyba.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka