Pereiti prie turinio

Rudnia (Kaniava)

Koordinatės: 54°04′12″š. pl. 24°40′05″r. ilg. / 54.070°š. pl. 24.668°r. ilg. / 54.070; 24.668 (Rudnia)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rudnia
{{#if:270px
Rudnios bažnyčia
Rudnia
Rudnia
54°04′12″š. pl. 24°40′05″r. ilg. / 54.070°š. pl. 24.668°r. ilg. / 54.070; 24.668 (Rudnia)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Varėnos rajono savivaldybės vėliava Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija Kaniavos seniūnija
Gyventojų (2021) 62
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Rudnià
Kilmininkas: Rùdnios
Naudininkas: Rùdniai
Galininkas: Rùdnią
Įnagininkas: Rudnià
Vietininkas: Rùdnioje
Istoriniai pavadinimai lenk. Rudnia[2], rus. Рудня

Rudnia – kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, Ūlos aukštupyje (dešiniajame upės krante), į pietvakarius nuo Panočių, 18 km piečiau Varėnos, Dainavos girioje. Seniūnaitijos centras. Stovi medinė Rudnios Švč. Mergelės Marijos, Nuolatinės Globėjos, bažnyčia (nuo 1910 m.), veikia Rudnios specialioji mokykla intelekto sutrikimų turintiesiems vaikams, yra paštas (LT-65019). Kaime yra per Ūla suformuota užtvanka, Rudnios vandens malūnas (kultūros paminklas, minimas nuo XVIII amžiaus). Girininkija (priklauso Varėnos miškų urėdijai); Rudnios girininkijos miške auga Stavario ąžuolas (gamtos paminklas). Pro kaimą eina vieškelis  5014  VarėnaRudniaParamėlisKatra .

Rudnios kapinės

Šiltuoju metų laiku Ūla pro kaimą praplaukia nemažai turistų. Kaimas apsuptas miškų, vakaruose plyti Ūlos kraštovaizdžio draustinis. Šalia kaimo yra Ūlos ežerėlis. Upės pakrantėse aptiktos senovinės Rudnios stovyklavietės.

Vandens malūno užtvanka

Kaimo vardas slaviškai reiškia „balų rūdos apdorojimo vieta“ (liet. rudniablrs. рудня).[3][4] Iki XVIII a. vidurio ji buvo vadinama Ūla.[5] Tada buvo įrengta geležies liejykla ir kaimas pavadintas Rudnia.

XVIII a. pabaigoje Rudnioje buvo pastatyta geležies liejykla – kalykla, lydyta balų rūda. Šaltiniuose minimas 1777 m. Podraug minima ir Vengelonė, kur gyvenę liejyklai anglis gaminę anglininkai. XVIII a. pabaigoje Rudnioje gyveno Varnavičiai, Šakulčikai, Zargonskai ir Sabaliauskai, o Venglonėje gyveno Radzevičiai, Valackos, Novikai, Laniauskai, Pigockai, Švedai ir Jamontai. 1850 m. dokumentuose minimos rudniškių pavardės: Laniauskai, Prankauskai, Badarai, Mackevičiai, Akulavičiai, Jurgelevičiai, Lagunavičiai, Stachelevičiai (Stakeliai), Radkevičiai, Juknevičiai, Kaziukoniai, Nedzveckai, Verbickai, Narkauskai, Vojevuckai, Nalivaikos, Klimavičiai, Aliukai, Marcevičiai, Sedleravičiai, Sereičikai.[6]

XIX a. pabaigoje gyventojai vertėsi apynių, grybų rinkimu. Pateko į Lydos apskrities Kaniavos valsčių. Buvo apylinkės centras.[7] 1910 m. pastatyta Rudnios bažnyčia.

Pagal lenkų valdžios 1921 m. atliktą surašymą kaime gyveno 286 žmonės, iš kurių 271 užsirašė lietuviais ir 15 lenkais.[8]

Demografinė raida tarp 1850 m. ir 2021 m.
1850 m. 1866 m. 1905 m.[9] 1921 m.[10] 1931 m.[11] 1959 m.sur.[12] 1970 m.sur.[13] 1979 m.sur.[14]
187 207 275 286 371 374 227 160
1981 m.[15] 1986 m.[16] 1989 m.sur.[17] 2001 m.sur.[18] 2011 m.sur.[19] 2021 m.sur.[20] - -
164 127 148 108 74 62 - -

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Lenkų okupuoto Vilniaus krašto žemėlapis tarpukaryje 1927 m.
  3. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 88–90
  4. Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 52.
  5. Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 265
  6. Vidas Abromaitis. Ko dar nežinome apie Ūlos kraštą, Merkio kraštas, 2022 m. vasario 15 d. Nr. 13, p. 4.
  7. Rudnia (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 924 psl. (lenk.)
  8. 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)
  9. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  10. Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej: opracowany na podstawie wyników pierwszego powszechnego spisu ludności z dn. 30 września 1921 r. i innych źródeł urzędowych, tomy I–VII. – Warszawa, 1923.
  11. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
  12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  13. RudniaMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 109 psl.
  14. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  15. RudniaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 515 psl.
  16. Rudnia. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 578
  17. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  18. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
  19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  20. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Rudnia. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 363 psl.