Nostratinis kalbinis sluoksnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Nostratiniu kalbiniu sluoksniu yra vadinama nostratinės kalbos reliktų visuma dabarties kalbose.

Terminas nostratinis kalbinis sluoksnis savo lotynizuota forma atitinka lingvistų vartojamą nostratinio (ir ikiindoeuropinio) substrato sąvoką. Žinomo nostratinių tyrimų autoriteto Vladislavo Iličiaus-Svityčiaus tyrimu baltų kalbose yra išlikę bent apie pusantro šimto žodžių – archaizmų, sudarančių nostratinį kalbinį sluoksnį lietuvių, latvių, prūsų kalbose.

Palyginęs skirtingus nostratinius kalbinius sluoksnius įvairiausiose kalbose, amerikietis lingvistas Joseph Greenberg pasiūlė plačią – euroazijiečių superšeimą, susiedamas ją ir su amerindnės grupės kalbomis, paplitusiomis Amerikos žemyne. Amerikiečių nostratinių tyrimų žinovas Allan R. Bomhard laiko euroazijiečių superšeimą tik nostratinės kalbos šaka drauge su kitomis afroazijiečių, Elamo-dravidų ir Pietų Kaukazo (kartvelų) šakomis. Savitais tyrimais pasižymėjęs žinomas lingvistas Sergejus Starostinas pasiūlė nostratinį modelį, žinomą Dene-Kaukazo vardu.

Nostratinių kalbų, rekonstruotų identifikavus atskirų kalbų nostratinius leksinius sluoksnius, idėja geriausiai suvokiama prisiminus indoeuropiečių tyrimo istoriją, suformavusią prokalbės ir kalbų medžio schemą, besirėmusią fonetinių–semantinių vienetų – panašiai skambančių skirtingų kalbų žodžių, turinčių artimą reikšmę – palyginimu bei samprata, kad kalbos evoliucionuoja pagal tam tikras taisykles, leidžiančias atkurti ankstyvąsias kalbos formas, bei galimybę nustatyti kalbų šeimos protėvynę. Identifikavus indoeuropiečių kalbų šeimos bendrumus, analogiškai buvo aptiktos ir kitos giminingų kalbų šeimos ir grupės.

Nostratinį kalbinį sluoksnį identifikuoti padeda ir neindoeuropietiškų Europos kalbų studijos. Prie jų priskiriamos ir baskų, maltiečių kalbos, taip pat kitos senosios Europos – akvitaniečių, etruskų, iberų, tarteziečių, retų kalbos.

Nostratiniams tyrimams mokslinį pagrindą padėjo danų lingvistas Holger Pedersen, 1903 m. mokslinei visuomenei pateikęs darbą apie jo aptiktas indoeuropiečių, finougrų, afroazijiečių ir eskimų-aleutų kalbų šeimų bendrybes, kurias jis pavadino nostratinėmis (lot. noster 'mūsų', 'saviškis', 'vietinis').

Šią teoriją išvystė ukrainietis Vladislavas Iličius-Svityčius (1934–1966), kuris rašė apie 378 semitų-chamitų, indoeuropiečių, finougrų, Altajaus ir dravidų kalbines bendrybes. Jis manė, kad nostratinis bendrumas egzistavo prieš 6 tūkstantmečius, o su juo dirbęs Haifos universiteto profesorius Aharon Dolgopolsky sukūrė dar senesnio – 15 tūkstančių metų amžiaus protonostratinio sluoksnio rekonstrukciją ir, 1996 m. drauge su žinomu indoeuropeistu archeologu Lordu C. Renfrew išleidęs knygą apie nostratinę makrošeimą bei lingvistinę paleoontologiją, teigė, kad ja šiaurinėje Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose kalbėjo ginkluoti lankais, prisijaukinę šunis medžiotojai, gyvenę prieš žemdirbystės atsiradimą ir palikę Natufi bei Zarzi archeologinių kultūrų pėdsakus.

Tačiau neseniai kalbinių globalinių bendrybių tyrėjai Joseph Greenberg ir Allan R. Bomhard, parašęs veikalą apie 601 nostratinę šaknį, paneigė šį priekaištą, o Merritt Ruhlen drauge su pirmuoju tyrėju paskelbė 27 visuose žemynuose išplitusias archaiškąsias žodžių šaknis, siejančias nostratinį kalbos sluoksnį su visomis kalbinėmis grupėmis. Nostratiniams tyrimams ir besiformuojančiai proto-kalbos teorijai reikšmingų duomenų suteikė pastarieji archeogenetikos pasiekimai, atskleidę pirmąsias žmonijos migracijas ir atskirų etnosų raidą. Kita vertus, pareikšta nuomonių apie keletą nepriklausomų kalbos atsiradimo židinių.

Protokalbos elementų ir nostratinio kalbinio sluoksnio pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad akmens amžiuje su pirmomis žmonijos migracijomis po visą pasaulį su proto-kalba išplito ir baltų kalboms būdingo –‘mano’ atitikmenys, o žymiai vėlesnė žemdirbystės plėtra daugeliui kalbinių grupių suteikė panašų javų pavadinimą:

Protonostratinis *bar-/*ber- 'sėkla, grūdai: proto-indoeuropiečių *bhars- 'javai': lotynų far 'spelt, javai'; sen. islandų barr 'miežiai'; sen. anglų bere 'miežiai'; sen. cerkv. slavų brasheno 'maistas'. Pokorny 1959:111 *bhares- 'miežiai'; Walde 1927–1932. II:134 *bhares-; Mann 1984–1987:66 *bhars- 'kviečiai, 'miežiai; Watkins 1985:5-6 *bhares – (*bhars-) miežiai; Gamkrelidze-Ivanov 1984.II: 872–873 *bhar(s)-.

Protoafroazijiečių *bar-/*ber- 'grūdai, javai': proto-semitų *barr-/*burr 'grūdai, javai' > hebr. bar 'grūdai'; arabų burr 'kviečiai'; akadų burru 'javų rūšis'; sabų brr 'kviečiai'; Harsusio berr 'javai, maize, kviečiai; mehri ber 'corn, maize, kviečiai. kušitų: somalių bur 'kviečiai'. (?) Proto-pietų kušitų *bar-/*bal- 'grūdai (generic) > Irako balang 'grūdai'; Burunge baru 'grūdai'; Alagwa balu 'grūdai' K’wadza balayiko 'grūdai'. Ehret 1980:338.

Dravidų: tamilų paral 'sėklos, žvyras'; maljalių paral 'žvyras, kriauklės'; Kota parl 'žvirgždas, grūdai'; kanadų paral, paral 'žvirgždas, akmuo' Kodagu para 'žvirgždas'; Tulu parelu 'smiltis, žvyras, grūdas'; Kolami Parca 'žvyras'.

Šumero bar 'sėkla'.

Pavyzdys iš 'The Nostratic Macrofamily, a Study in Distant Linguistic Relationship', by Allan R. Bomhard and John C. Kerns. New York, Mouton de Gruyter, 1994. Page 219.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]