Juozas Kamarauskas

Juozas Kamarauskas
Gimė	1874 m. balandžio 29 d. Skauradai, Širvintų valsčius
Mirė	1946 m. spalio 9 d. (72 metai) Vilnius
Tėvas	Mykolas Kamarauskas
Motina	Ieva Uršulė Sadauskaitė-Kamarauskienė

Veikla	Lietuvos architektas, dailininkas, inžinierius

Išsilavinimas	dailininkas, architektas
Alma mater	Vilniaus piešimo mokykla, Centrinė barono Štiglico techninio piešimo mokykla Sankt Peterburge, Imperatoriškoji dailės akademija

Juozas Kamarauskas (1874 m. balandžio 29 d. Skauradai, Širvintų valsčius – 1946 m. spalio 9 d. Vilnius) – Lietuvos architektas, dailininkas, inžinierius.

Biografija

Gimė Skauradų kaime (Vilkmergės apskritis), ūkininkų Mykolo Kamarausko ir Ievos Uršulės Sadauskaitės-Kamarauskienės šeimoje. Be Juozapo šeimoje augo dar šeši vaikai. Juozapas mokėsi keliose vietos bažnytinėse mokyklose. Būdamas 10 metų pradėjo savarankiškai mokytis piešti.

Nežine (Černigovo gubernija) baigė gimnaziją. Vėliau J. Kamarauskas, kaip ir kiti šios kartos lietuvių tapytojai, nuo 1892 m. rugpjūčio 1 d. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje pas tapytoją Ivaną Trutnevą.

Neturėdamas galimybių siekti aukštojo mokslo tėvynėje, 1893 m. rugpjūtį J. Kamarauskas išvyko studijuoti į A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge, kur baigė architektūros skyrių, kaip laisvas klausytojas įgūdžius tobulino Imperatoriškojoje Dailės akademijoje. A. Štiglico techninio piešimo mokykloje ir Dailės akademijoje mokėsi 1893–1897 m.

1897–1910 m. dirbo Šiaurės vakarų krašto geležinkelio statybos vyr. inžinieriaus biure (1897–1899 m. tiesiant Varėnos-Suvalkų-Gardino geležinkelį, 1899–1905 m. klojant bėgių kelius atkarpose Maskva–Vindava ir Sankt Peterburgas-Vitebskas, Peterburgas–Carskoje Selo, 1906–1910 m. dalyvavo perstatant Mikalojaus geležinkelio stotį). 1910–1914 m. buvo Sankt Peterburgo statybos skyriaus vedėjas, po 1917 m. – Petrogrado miesto ir gubernijos inžinierius architektas.

Besimokydamas ir bedirbdamas Rusijoje J. Kamarauskas nuolatos lankėsi Lietuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916 m. J. Kamarauskas buvo mobilizuotas ir iki 1917 m. tarnavo Pirmajame Geležinkelio batalione. Po 1917 m. Spalio perversmo J. Kamarauskas buvo paskirtas Peterburgo miesto ir gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariu statybos viršininku ir komandiruotas dirbti į karinį laivyną, kur dirbo iki 1922 m., iki grįžimo į Vilnių.

Lietuva

Nuo 1922 m. gyveno Vilniuje, iki 1939 m. neturėjo nuolatinio darbo. Pragyvenimui užsidirbdavo atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijos bažnyčioms ir dvarams, darė įvairių statybų projektus, piešė plakatus (dažniausiai opozicinėms partijoms), buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo Vilniaus miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, pinigų banknotus, dirbo įvairiose įstaigose. Nuo 1939 m. dirbo Vilniaus vyr. inžinieriaus ir architekto valdyboje, 1940–1945 m. – įvairiose švietimo ir kultūros įstaigose Vilniuje.

Darbai

Pirmasis piešiniuose ir brėžiniuose ėmė fiksuoti kultūros paveldo objektus Lietuvoje. Sukūrė apie 4000 grafikos ir tapybos darbų. Vieni svarbiausių – per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų Vilniaus senamiesčio 40 gatvių išklotinių brėžiniai ir piešiniai, atlikti 1944–1945 m. Kiekvieną pastatą dailininkas nusipiešdavo iš natūros ir tuomet, pagal subraižytas posesijas, atitinkamu masteliu perkeldavo į gatvių išklotines.

Piešė Vilniaus, Kauno, Gardino, Trakų ir kitų pilių, miestų ir miestelių panoramas, senovės architektūros paminklus, taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklus, restauravo paveikslus. Piešinių žanras svyruoja tarp neoromantinio istorinio peizažo ir tikslios dokumentikos. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus (apie 400), Lietuvos nacionalinis muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Trakų istorijos muziejus.^[1]

Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Darbų galerija

Krėvos pilis (hipotetinė rekonstrukcija) (1893 m.)
Aušros Vartų gatvė (1899 m.)
Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboras (1899 m.)
Vilnius, Sinagoga.
Gedimino pilies griuvėsiai (1937 m.)

Šaltiniai

↑ Nijolė Lukšionytė–Tolvaišienė. Juozas Kamarauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 250 psl.

Nuorodos

[1] Nijolė Lukšionytė–Tolvaišienė. Juozas Kamarauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006 250 psl.

[1]