Avėdra
| Gypaetus barbatus | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
_Bearded_Vulture.jpg) Avėdra | ||||||||||||||||
 Ant pavojaus išnykti ribos | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Gypaetus barbatus Linnaeus, 1758 | ||||||||||||||||
 Avėdrų paplitimo arealas |
Avėdra (Gypaetus barbatus) – vanaginių paukščių (Accipitriformes) būrio, Gypaetinae pošeimio plėšriųjų paukščių rūšis, paplitusi Europos, Azijos ir Afrikos žemynuose.
Kūno sandara
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Avėdros kūno ilgis 94–125 cm, išskleistų sparnų plotis 2,31–2,83 m. Sveria 4,5–7,8 kg (vidutiniškai – 6,2 kg). Patelės kiek stambesnės už patinus, stambiausi individai aptinkami Himalajuose. Priešingai nei kitų grifų, avėdros galva plaukuota. Suaugusio grifo sparnai ir nugara tamsiai rudi, krūtinė, papilvė, kaklas, galva – šviesiai rudos, karamelinės, pereinančios į balkšvą spalvos. Aplink akis – juodas dryžis. Po snapu būna nedidelis plunksnų kuokštas, primenantis barzdą. Jauniklio plunksnos tamsiai rudos, šviesios dalys išryškėja po 5 metų.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Avėdros sutinkami kalnuotose šiltesnio klimato Eurazijos ir Afrikos vietose. Europoje gyvena Alpėse, Pirėnuose, Kaukazo kalnuose; Azijoje – Elburso, Zagroso, Himalajų, Hindukušo, Altajaus kalnuose bei mažesniuose masyvuose Vidurinėje Azijoje bei Artimuosiuose Rytuose; Afrikoje – Atlaso, Drakono kalnuose, Etiopijos kalnyne, kitur Rytų Afrikoje. Įsikuria aukštuose kalnuose ant stačių atbrailų šalia kanjonų, tarpeklių, taip pat giliuose vadžiuose, prie aukštikalnių pievų. Laikosi atokiose nuo žmonių vietovėse. Paprastai skraido tik virš medžių ribos, gali pakilti į virš 7 km aukštį. Daugelyje savo arealo vietų rūšis nyksta (dideliuose plotuose jau išnyko) dėl medžioklės bei žmonių, infrastruktūros (ypač elektros linijų) veržimosi į šių paukščių gyvenamas vietas.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Avėdra – maitėdis. Minta daugiausia kritusių nedidelių atrajotojų (pvz., avių) kaulų čiulpais.[1] Didelius kaulus sutrupina mėtydamas iš aukštai ant akmenų. Kartais gali užpulti gyvus žinduolius, driežus, ypač mėgsta vėžlius (mėtydami iš didelio aukščio ant uolų, avėdros sutrupina jų kiautus). Retai pasitaiko, jog užpuola antilopes ar kalnų ožius.
Dauginimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laikosi pavieniui, poras sudaro tik perėjimo laikotarpiu. Lizdą krauna sunkiai pasiekiamose vietose, virš skardžių, ant atbrailų. Patelė deda 1–2 kiaušinius, kuriuos peri 53–60 dienų. Išsiritę jaunikliai apsiplunksnuoja po 100–130 dienų. Jaunikliai su tėvais laikosi iki 2 metų. Gamtoje išgyvena ~21 metus, nelaisvėje – iki 45 m.[2]
Kultūroje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Avėdros minimos senovės graikų, persų, žydų tekstuose. Iranėnų mitologijoje avėdros yra mitinio Humos paukščio provaizdis.
Taip pat skaityti
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ferguson-Lees, James; Christie, David A. (2001). Raptors of the World. Illustrated by Kim Franklin, David Mead, and Philip Burton. Houghton Mifflin. p. 417.
- ↑ Antor, Ramón J.; Margalida, Antoni; Frey, Hans; Heredia, Rafael; Lorente, Luis; Sesé, José Antonio (July 2007). „First Breeding Age in Captive and Wild Bearded Vultures“. Acta Ornithologica. 42 (1): 114–118.
