Auguste de Choiseul-Gouffier

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ogiustas de Šuazelis–Gufjė

Ogiustas de Šuazelis–Gufjė arba Mary Gabrielius Floranas Ogiustas de Šuazelis–Gufjė (pranc. Marie-Gabriel-Florent-Auguste de Choiseul-Gouffier, rus. Гавриил Августович де Шуазёль-Гуфье; 1752 m. rugsėjo 27 d. Paryžiuje – 1817 m. birželio 20 d. Akvisgrane) – Prancūzijos diplomatas ir ministras, Rusijos imperijos veikėjas, valdęs Platelių dvarą. Archeologas, antikinės istorijos tyrinėtojas ir kolekcionierius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystėje

Kilęs iš garsios prancūzų aristokratų Šuazelių giminės. Mokėsi Paryžiaus garsiojoje gimnazijoje Collège d’Harcourt, ten įgytos žinios apie Senovės Graikiją ir Romą liko potraukiu visam gyvenimui. Šioje aukštesniojoje mokykloje susipažino su būsimu politiku ir diplomatu Šarliu Morisu Taleranu, užsimezgusi draugystė tęsėsi visą gyvenimą.

Kartu su tapytojų ir architektų ekspedicija 1776 m. laivu apiplaukė Graikijos pakrante, lankėsi Peloponese, Kikladų ir Egėjo jūros salose, taip pat pasiekė Mažąją Aziją. Kelionės metu kasinėdavo antikinius griuvėsius; rinkdavo, perpiešdavo ir tyrinėdavo Senovės Graikijos palikimą. Sugrįžęs parašė knygą Vaizdinga kelionė Graikijon (pranc. Voyage pittoresque de la Grèce), kuri sulaukė didžiulio saitytojų susidomėjimo.

Knygos sėkmė padėjo kopti karjeros laiptais: 1782 m. jis buvo priimtas į Raštijos ir grožinės literatūros akademiją, o po metų tapo Prancūzijos akademijos nariu. 1784–1791 m. buvo skiriamas ambasadoriumi į Osmanų imperiją, kas leido toliau tyrinėti senovės graikų istorinį palikimą šioje šalyje. Subūręs grupelę bendraminčių, sudarė tikslų antikinės Graikijos žemėlapį – tai leido Homero Iliados skaitytojui geriau įsivaizduoti Trojos karo įvykius.[1] Prancūzų revoliucijos metu Ogiustas de Šuazelis–Gufjė pasipriešino Nacionalinio konvento sprendimams ir vengė grįžti į Tėvynę, bijodamas, jog bus giljotinotas. Jis buvo pašalintas iš Prancūzijos akademijos narių, turtas nacionalizuotas, o į Konstantinopolį atsiųstas kitas ambasadorius.

1792 m. Ogiustas de Šuazelis–Gufjė su savo vaikais išvyko į Rusiją. Šios imperijos valdovė Jekaterina II palankiai sutiko atvykelį: vyresnysis sūnus tapo karininku, jaunesnysis priimtas į kadetų mokyklą, o tėvui paskirta solidi pensija. 1797 m. pr. jis buvo patvirtintas Imperatoriškosios bibliotekos direktoriumi, kartu suteikiant titulinio patarėjo titulą, o tų pačių metų viduryje tapo ir Imperatoriškosios dailės akademijos prezidentu. Tarnyba nesisekė. Rusiją pradėjęs valdyti naujasis imperatorius Pavelas I 1800 m. Ogiustą de Šuazelį–Gufjė iš aukščiau minėtų pareigų atšaukė ir po Trečioji ATR padalijimo įgytoje teritorijoje dovanodamas Platelių dvarą, kurį Šuazeliai valdė iki pat 1940 m.

Napoleonui į užsienį pasitraukusiems prancūzų kilmingiesiems paskelbus amnistiją, Ogiustas de Šuazelis–Gufjė 1802 m. suskubo grįžti į gimtąją šalį. Senasis bičiulis Šarlis Morisas Taleranas, tuo metu užėmęs aukštas pareigas valstybės tarnyboje, siūlė vietą Vyriausybėje, bet jis atsisakė. Tuo pačiu metu palaikė tamprius ryšius su emigracijoje Anglijoje gyvenusiu karaliumi Liudviku XVIII. Šiam valdovui 1809 m. paskyrė savo knygos Vaizdinga kelionė Graikijon antrąjį tomą, kuri buvo pastebėta ir Vokietijoje – 1810 m. jis išrinktas Getingeno mokslų akademijos užsienio nariu korespondentu.[2]

Liudvikui XVIII sugrįžus į valdžią, Ogiustui de Šuazeliui–Gufjė buvo suteiktas pero titulas, jis buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. 1816 m. jis vėl buvo priimtas į Prancūzijos mokslų akademiją. Jau po mirties buvo išspausdintas veikalo Vaizdinga kelionė Graikijon trečias tomas.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1771 m. vedė Adelaidę Marija Gufjė (pranc. Adelaide Marie Gouffier; 1752–1816 m.), tuo pačiu prie savo pavardės prisidurdamas žmonos pavardę. Šeimoje užaugo:
    • Aglaja Marija Luizė (1772–1861) – ištekėjusi už hercogo Šarlio Kazimiero Solks-Tavano mirė Dramblio Kaulo Krante;
    • Antuanas Lui Oktavijus (1773–1840) – Platelių dvaro valdytojas, buvo vedęs pirmąją Lietuvos rašytoją Sofiją Tyzenhauzaitę;
    • Klementina Leonija Henrietė (1775–1844) – buvo ištekėjusi už Napoleono armijos karininko, vėliau – už Prancūzijos švietimo ministro barono Mary Žano–Pjero Pje–Frederiko Dombidau de Kruzeilso;
    • Antuanietė Franciska Sidonija (1777–1862) – buvo ištekėjusi už markizo Aleksandro diu Mušel de Torsi, vėliau – už pulkininko hercogo Eduardo de Fitc–Džeimso;
    • Aleksandras Feliksas (1779–?) – likimas nežinomas;
    • Aleksandra Frančeska Eugenija Zeferina Olimpija (1782–1828) – ištekėjo už Žako Emė.
  • 1816 m. vedė Eleną de Bofremon–Kurtenė (pranc. Hélène de Bauffremont-Courtenay; 1774–1836). Pora palikuonių nesusilaukė.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iliustracijos knygoje Vaizdinga kelionė Graikijon[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Justus Cobet. Vom Text zur Ruine. // Christoph Ulf (Hrsg.). Der neue Streit um Troia. Eine Bilanz. - München: Beck, 2003; S. 23
  2. Holger Krahnke. Die Mitglieder der Akademie der Wissenschaften zu Göttingen 1751–2001 (= Abhandlungen der Akademie der Wissenschaften zu Göttingen, Philologisch-Historische Klasse. Folge 3, Bd. 246 = Abhandlungen der Akademie der Wissenschaften in Göttingen, Mathematisch-Physikalische Klasse. Folge 3, Bd. 50) - Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2001; S. 58 ISBN 3-525-82516-1

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]