Pereiti prie turinio

Galilėjus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Galileo Galilėjus)
Galilėjus
Gimė 1564 m. vasario 15 d.
Piza
Mirė 1642 m. sausio 8 d. (77 metai)
Florencija
Palaidotas (-a) Šventojo Kryžiaus bazilika
Tautybė Italas
Veikla astronomas, matematikas, filosofas, fizikas
Organizacijos Pizos universitetas
Padujos universitetas
Alma mater Pizos universitetas
Žinomas (-a) už Kinematika
Dinamika
Teleskopas
Heliocentrizmas
Vikiteka Galilėjus
Parašas

Galilėjas Galilėjus (it. Galileo Galilei; 1564 m. vasario 15 d. Pizoje – 1642 m. sausio 8 d. Florencijoje) – italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas.[1]

Galilėjus prisidėjo prie teleskopo tobulinimo, astronominių atradimų, palaikė M. Koperniko idėjas.

Galilėjus 1564 m. vasario 15 d. gimė Vincento Galilėjaus ir Džiulios Amanati šeimoje Italijoje, Pizos mieste. Buvo vyriausias iš septynių vaikų. Šeima priklausė mažajai Florencijos bajorijai ir vertėsi prekyba Pizoje. Tėvas Vincentas Galilėjus buvo liutnininkas, muzikantas ir dainininkas.

Vaikystėje Galilėjus labai anksti parodė puikius rankų darbo įgūdžius, pavyzdžiui, jam patiko gaminti pamatytų mašinų modelius.[2]

Iki 10 metų mokėsi tėvų namuose, po to šeima persikėlė į Florenciją, kur mokėsi pas vietinį kunigą Jacopo Borghini. Vėliau Galilėjus įstojo į Santa Maria de Vallombrosa vienuolyną, maždaug 30 km į pietryčius nuo Florencijos.[3] Tačiau bažnytinė karjera tęsėsi neilgai, kadangi tėvas, pasinaudojęs sūnaus akių liga, 1579 m. grąžino jį į Florenciją.

Mokslinė karjera

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1581 m. 17-metis Galilėjus Pizos universitete tėvo prašymu pradėjo studijuoti mediciną. Tačiau jauną studentą labiau domino Aristotelio idėjos, o ne medicinos mokslas.

1583 m. Galilėjus susitiko su Toskanos dvaro matematiku ir susižavėjo matematika. Tada universitete jis pradėjo lankyti ne medicinos, o matematikos paskaitas. Deja, jo tėvas nesutiko keisti profesijos ir 1585 m. Galilėjus paliko Pizos universitetą be diplomo. 1591 m. mirė jo tėvas ir jis turėjo rūpintis savo jaunuoju broliu Michelagnolo.

1592 m. Galilėjus persikėlė į Paduvos universitetą, kur iki 1610 m. dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją.[4] Palaikė Koperniko heliocentrinę teoriją, dėl ko buvo kritikuotas nemažos dalies astronomų.[5][6] Galilėjaus teorija dėl scholastinės Aristotelio fizikos neigimo buvo pasmerkta Inkvizicijos – 1615 m. ši paskelbė, kad heliocentrizmo teorija yra „kvaila, absurdiška ir heretiška“, nes prieštaraujanti bibliniam kreacionizmui.[7][8][9] Į tai atsakydamas 1632 m. išleido knygą „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas – Ptolemajo ir Koperniko“, kurioje gynė savo požiūrį, užsipuolė popiežių Urboną VIII ir taip atstūmė tiek popiežių, tiek jėzuitus, iki tol rėmusius Galilėjaus požiūrį.[7] Tais pačiais metais jam teko stoti prieš inkvizicijos teismą. Iš pradžių priverstas tylėti, vėliau, grasinamas kankinimais, atsisakė savo pažiūrų. Nuo 1633 m. iki mirties gyveno kaime namų arešto sąlygomis prie Florencijos.[10][11] 1638 m. išleido veikalą „Du nauji mokslai“, kuriame išdėstė savo pagrindinius mechanikos atradimus per keturių dešimtmečių laikotarpį.[12]

Paskutinieji metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo gyvenimo pabaigoje Galilėjus buvo visiškai aklas. Mirė 1642 m. sausio 8 d. Arcetryje, netoli Florencijos. Palaidotas Šventojo Kryžiaus bazilikoje, Florencijoje.

Galilėjaus raštai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • 1610 m. aprašė savo atradimus knygoje „Žvaigždžių pasiuntinys“, kuri tapo viena iš skaitomiausių knygų Italijoje ir kitose šalyse.[13]
  • 1612 m. paskelbė darbą „Svarstymai apie kūnus, kurie yra vandenyje, ir apie tuos, kurie jame plaukia“.[14]
  • 1638 m. Olandijoje buvo išleistas jo veikalas „Pokalbiai ir matematiniai įrodinėjimai apie dvi naujas mokslo šakas“, kuris padėjo pamatus medžiagų mechanikos mokslui.[15]

Galilėjui klaidingai priskiriama teleskopo išradėjo garbė, tačiau jis buvo vienas pirmųjų efektyviai panaudojusių teleskopą dangaus stebėjimui. Naudodamasis 1608 metais Nyderlanduose išrasto teleskopo brėžiniais jis pats susikonstravo aštuonis kartus didinantį teleskopą, o vėliau jį patobulino iki 20 kartų didinančio. Galilėjus 1610 m. atrado keturis didžiausius Jupiterio palydovus, Mėnulio kalnus, Veneros fazių kaitą, taip pat buvo vienas pirmųjų europiečių, stebėjusių Saulės dėmes (kinai dėmes stebėjo žymiai anksčiau). Pirmasis pasisakė prieš manierizmą. Idėjų semtis siūlė iš realaus gyvenimo.

Atrado švytuoklės švytavimo dėsnį ir sukonstravo hidrostatines svarstykles kietujų kūnų tankiui matuoti. 1589 m. tapęs matematikos profesoriumi, pasvirusiame Pizos bokšte tyrė laisvojo kritimo dėsnį. Jo konfliktas su Bažnyčia įkvėpė daugelį žymių rašytojų (pvz., Bertoldą Brechtą). Praėjus daugiau kaip trims amžiams po Galilėjaus mirties, popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu pripažino, kad su Galilėjumi buvo elgtasi neteisingai.

Kiti išradimai:

  • 1597 m. Galilėjus išrado termoskopą, tačiau jis nebuvo labai tikslus matuojant temperatūrą, kadangi rodmenys labai priklausė nuo atmosferos slėgio.
  • 1624 m. – mikroskopas. Nors 1609 m. Galilėjus jau buvo išradęs mikroskopą nepriklausomai nuo olandų, tačiau 1624 m. jam pavyko jį gerokai patobulinti.

Palikimas ir atminimo įamžinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2009 m. Lietuvos pašto ženklas, skirtas Galilėjui

Anot astrofiziko Stiveno Hokingo, Galilėjaus prisidėjimas prie modernaus mokslo gimimo turbūt ženklesnis nei bet ko kito.[16] Albertas Einšteinas Galilėjų vadino modernaus mokslo tėvu.[17][18]

Galilėjaus garbei pavadintas asteroidas nr. 697, krateris Mėnulyje, JAV erdvėlaivis Jupiteriui ir jo palydovams tirti, teleskopas Palmos astronomijos observatorijoje Ispanijoje, pagreičio matavimo vienetas galas.[19] Taip pat Galilėjaus vardas suteiktas nuo 2016 m. veikiančiai palydovinei navigacinei sistemai, .

2009 m. Galilėjui pagerbti išleistas pašto ženklas Lietuvoje. Mokslininko vardas minimas ir populiariosios kultūros kūriniuose, pvz., britų roko grupės „Queen“ dainos „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) operinėje dalyje.[20]

  1. Romualdas Karazija. Galilei Galileo (Galileo Galilėjus). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 358 psl.
  2. Brigitte Labbé, P.-F. Dupont-Beurier, Jean-Pierre Joblin, Galilée, Milan, 2009.
  3. Gribbin, J. (2009). Science. A History. 1543–2001. London: Penguin. p. 107. ISBN 978-0-14-104222-0.
  4. Sharratt 1994, psl. 45–66.
  5. Hannam 2009, pp. 303–316.
  6. Blackwell, R. (1991). Galileo, Bellarmine, and the Bible. Notre Dame: University of Notre Dame Press. p. 25. ISBN 978-0-268-01024-9.
  7. 7,0 7,1 Hannam 2009, pp. 329–344.
  8. Sharratt 1994, pp. 127–131.
  9. Finocchiaro 2010, p. 74.
  10. Finocchiaro 1997, p. 47.
  11. Hilliam 2005, p. 96.
  12. Carney, J. E. (2000). Renaissance and Reformation, 1500–1620: a.
  13. KARAZIJA, Romualdas. Įžymūs fizikai ir jų atradimai. Kaunas: Šviesa, 2002, 24 p. ISBN 5-430-03260-3.
  14. Algimantas Karpus. Mechanika: paskaitos. Vilnius: Enciklopedija, 2003, 23 p. ISBN 9986-433-29-0.
  15. „Medžiagų mechanikos istorijos apybraižos“. Suarchyvuota iš originalo 2014-11-27. Nuoroda tikrinta 2014-11-27.
  16. Hawking 1988, p. 179.
  17. Einstein 1954, p. 271.
  18. Stephen Hawking, Galileo and the Birth of Modern Science Archyvuota kopija 2012-03-24 iš Wayback Machine projekto., American Heritage’s Invention & Technology, 2009 m. pavasaris, 24-a serija, nr. 1, 36 pls.
  19. Karazija, Romualdas. Galileo Galilei (VLE)
  20. Rikmeister. „Bohemian Rhapsody“. Everything2. Nuoroda tikrinta 2023-04-27.