Galileo (erdvėlaivis)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Testuojamas zondas Galileo

GalileoNASA pasiųstas kosminis zondas, kuris tyrė Jupiterį ir jo palydovus.[1] Pavadintas žymaus astronomo Galilėjo Galilėjaus vardu. 1,3 mlrd. dolerių kainavusią 2719 kg masės kosminę stotį „Galileo“ į kosminę erdvę iškėlė iš Atlančio bagažo skyriaus 1989 m. spalio 18 d. Skrydžiui reikalingą greitį „Galileo“ įgyjo po gravitacinių manevrų Veneros (1990 vasario 10 d.) ir Žemės (1990 gruodžio 8 d. ir 1992 gruodžio 8 d.) planetų apylinkėse. Erdvėlaivis asteroidų žiede iš arti nufotografavo asteroidus 951 Gasprą (1991 spalio 29 d.) ir Idą (1993 rugpjūčio 28 d.). 1994 m. liepos mėnesį „Galileo“ iš 238 mln. km atstumo stebėjo Shoemaker-Levy kometos nuolaužų kritimą į Jupiterį.

Galileo paleidimas iš Space Shuttle Atlantis erdvėlaivio. Misijos pradžia

Misija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi misijos tyrimai buvo sėkmingi, „Galileo“ misija buvo pratęsta du kartus. Pirmasis pratęsimas buvo iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo skirtas Europai (Galileo Europa Mission), antrasis – visai Jupiterio sistemai (Galileo Millenium Mission). Kosminis zondas „Galileo“ Jupiterį apskriejo 35 kartus ir perdavė į Žemę daugiau kaip 30 GB duomenų, iš jų - 15000 nuotraukų.

1977 m. spalio mėnesį kilo pirmojo dirbtinio Jupiterio palydovo idėja. Misija turėjo prasidėti 1982 m. ir buvo vadinama „Jupiter Orbiter Probe“. Tačiau tam trukdė finansinės ir techninės problemos, ir 1986 m. sausio 28 d. įvykusi „Challenger“ katastrofa ir po to dvejiems metams sustabdyti kosminių erdvėlaivių skrydžiai.

Didžiausias „Galileo“ priešas buvo radiacija Jupiterį gaubiančioje erdvėje: dar 1999 m. dėl jos sugedo pirmieji du iš 11 mokslinių „Galileo“ prietaisų. „Galileo“ gavo keturiskart didesnę, negu kaip buvo planuota, radiacijos dozę ir zondo darbas tapo visiškai nestabilus, dėl to jautrius prietaisus, tarp jų ir vaizdo kamerą buvo nuspręsta išjungti. 2002 m. lapkričio 5 d. lėkdama vos 160 km atstumu pro vidinį Jupiterio palydovą Amaltėją, ir jos nuotraukų „Galileo“ jau nebegalėjo perduoti.

Gedimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš misijos aplink Jupiterį buvo tikėtasi kur kas daugiau informacijos, tačiau sutrukdė pagrindinės 4,8 m skersmens radijo ryšio antenos gedimas: 1991 m. balandžio 11 d. užstrigus trims iš 18 parabolę formuojančių strypų, ji neišsiskleidė, todėl teko naudoti mažesnę anteną.

Dailininko Galileo kosminio zondo koncepsija. Skrydis aplink Jupiterį
Nufotografuoti Jupiterio palydovai

Misijos pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galileo atrado giliai po paviršiumi slūgsančius Europos, Ganimedo ir Kalistos vandenynus, kur galima tikėtis nežemiškos gyvybės. Pats „Galileo“ prieš startą nebuvo labai kruopščiai sterilizuotas. Saugantis neužteršti potencialiai gyvybei tinkamų vietų Žemės mikrobais, 2003 m. balandžio 14 d. atidirbęs bet vis dar valdomas erdvėlaivis buvo nukreiptas tiesiai į Jupiterį ir sudegė atmosferoje lėkdamas apie 48,26 km/s greičiu.[2][3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jokūbas Sūdžius. „Galileo“. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 359 psl.
  2. Bond, Peter (2003 m. rugsėjo 21 d). „Galileo spacecraft crashes into Jupiter“. Spaceflight Now. Nuoroda tikrinta 2020 m. gruodžio 5 d. 
  3. „Galileo Legacy Site“. NASA. 2010. Suarchyvuotas originalas August 19, 2012. Nuoroda tikrinta 2012 m. balandžio 24 d.