Galilėjus
| Galilėjus | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1564 m. vasario 15 d. Piza |
| Mirė | 1642 m. sausio 8 d. (77 metai) Florencija |
| Palaidotas (-a) | Šventojo Kryžiaus bazilika |
| Tautybė | Italas |
| Veikla | astronomas, matematikas, filosofas, fizikas |
| Organizacijos | Pizos universitetas Padujos universitetas |
| Alma mater | Pizos universitetas |
| Žinomas (-a) už | Kinematika Dinamika Teleskopas Heliocentrizmas |
 Vikiteka |
Galilėjus |
| Parašas | |
| |
Galilėjas Galilėjus (it. Galileo Galilei; 1564 m. vasario 15 d. Pizoje – 1642 m. sausio 8 d. Florencijoje) – italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas.[1]
Galilėjus prisidėjo prie teleskopo tobulinimo, astronominių atradimų, palaikė M. Koperniko idėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galilėjus 1564 m. vasario 15 d. gimė Vincento Galilėjaus ir Džiulios Amanati šeimoje Italijoje, Pizos mieste. Buvo vyriausias iš septynių vaikų. Šeima priklausė mažajai Florencijos bajorijai ir vertėsi prekyba Pizoje. Tėvas Vincentas Galilėjus buvo liutnininkas, muzikantas ir dainininkas.
Vaikystėje Galilėjus labai anksti parodė puikius rankų darbo įgūdžius, pavyzdžiui, jam patiko gaminti pamatytų mašinų modelius.[2]
Iki 10 metų mokėsi tėvų namuose, po to šeima persikėlė į Florenciją, kur mokėsi pas vietinį kunigą Jacopo Borghini. Vėliau Galilėjus įstojo į Santa Maria de Vallombrosa vienuolyną, maždaug 30 km į pietryčius nuo Florencijos.[3] Tačiau bažnytinė karjera tęsėsi neilgai, kadangi tėvas, pasinaudojęs sūnaus akių liga, 1579 m. grąžino jį į Florenciją.
Mokslinė karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1581 m. 17-metis Galilėjus Pizos universitete tėvo prašymu pradėjo studijuoti mediciną. Tačiau jauną studentą labiau domino Aristotelio idėjos, o ne medicinos mokslas.
1583 m. Galilėjus susitiko su Toskanos dvaro matematiku ir susižavėjo matematika. Tada universitete jis pradėjo lankyti ne medicinos, o matematikos paskaitas. Deja, jo tėvas nesutiko keisti profesijos ir 1585 m. Galilėjus paliko Pizos universitetą be diplomo. 1591 m. mirė jo tėvas ir jis turėjo rūpintis savo jaunuoju broliu Michelagnolo.
1592 m. Galilėjus persikėlė į Paduvos universitetą, kur iki 1610 m. dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją.[4] 1632 m. išleistoje knygoje „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas – Ptolemajo ir Koperniko“ pasisakė už Koperniko heliocentrinę sistemą, tuo užsitraukdamas Katalikų bažnyčios nemalonę. Už scholastinės Aristotelio fizikos neigimą 1632 m. jam teko stoti prieš inkvizicijos teismą. Iš pradžių priverstas tylėti, vėliau, grasinamas kankinimais, atsisakė savo pažiūrų. Nuo 1633 m. gyveno kaime namų arešto sąlygomis prie Florencijos.
Paskutinieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Savo gyvenimo pabaigoje Galilėjus buvo visiškai aklas. Mirė 1642 m. sausio 8 d. Arcetryje, netoli Florencijos. Palaidotas Šventojo Kryžiaus bazilikoje, Florencijoje.
Galilėjaus raštai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1610 m. aprašė savo atradimus knygoje „Žvaigždžių pasiuntinys“, kuri tapo viena iš skaitomiausių knygų Italijoje ir kitose šalyse.[5]
- 1612 m. paskelbė darbą „Svarstymai apie kūnus, kurie yra vandenyje, ir apie tuos, kurie jame plaukia“.[6]
- 1638 m. Olandijoje buvo išleistas jo veikalas „Pokalbiai ir matematiniai įrodinėjimai apie dvi naujas mokslo šakas“, kuris padėjo pamatus medžiagų mechanikos mokslui.[7]
Išradimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galilėjui klaidingai priskiriama teleskopo išradėjo garbė, tačiau jis buvo vienas pirmųjų efektyviai panaudojusių teleskopą dangaus stebėjimui. Naudodamasis 1608 metais Nyderlanduose išrasto teleskopo brėžiniais jis pats susikonstravo aštuonis kartus didinantį teleskopą, o vėliau jį patobulino iki 20 kartų didinančio. Galilėjus 1610 m. atrado keturis didžiausius Jupiterio palydovus, Mėnulio kalnus, Veneros fazių kaitą, taip pat buvo vienas pirmųjų europiečių, stebėjusių Saulės dėmes (kinai dėmes stebėjo žymiai anksčiau). Pirmasis pasisakė prieš manierizmą. Idėjų semtis siūlė iš realaus gyvenimo.
Atrado švytuoklės švytavimo dėsnį ir sukonstravo hidrostatines svarstykles kietujų kūnų tankiui matuoti. 1589 m. tapęs matematikos profesoriumi, pasvirusiame Pizos bokšte tyrė laisvojo kritimo dėsnį. Jo konfliktas su Bažnyčia įkvėpė daugelį žymių rašytojų (pvz., Bertoldą Brechtą). Praėjus daugiau kaip trims amžiams po Galilėjaus mirties, popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu pripažino, kad su Galilėjumi buvo elgtasi neteisingai.
Kiti išradimai:
- 1597 m. Galilėjus išrado termoskopą, tačiau jis nebuvo labai tikslus matuojant temperatūrą, kadangi rodmenys labai priklausė nuo atmosferos slėgio.
- 1624 m. - mikroskopas. Nors 1609 m. Galilėjus jau buvo išradęs mikroskopą nepriklausomai nuo olandų, tačiau 1624 m. jam pavyko jį gerokai patobulinti.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Romualdas Karazija. Galilei Galileo (Galileo Galilėjus). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 358 psl.
- ↑ Brigitte Labbé, P.-F. Dupont-Beurier, Jean-Pierre Joblin, Galilée, Milan, 2009.
- ↑ Science. A History. 1543–2001. Penguin. 2009. p. 107. ISBN 978-0-14-104222-0.
- ↑ Sharratt 1994, psl. 45–66.
- ↑ KARAZIJA, Romualdas. Įžymūs fizikai ir jų atradimai. Kaunas: Šviesa, 2002, 24 p. ISBN 5-430-03260-3.
- ↑ Algimantas Karpus. Mechanika: paskaitos. Vilnius: Enciklopedija, 2003, 23 p. ISBN 9986-433-29-0.
- ↑ „Medžiagų mechanikos istorijos apybraižos“. Suarchyvuota iš originalo 2014-11-27. Nuoroda tikrinta 2014-11-27.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Sharratt, M. (1994). Galileo: Decisive Innovator. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-56671-1.