Friedrich von Adelung

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Frydrichas fon Adelungas
vok. Friedrich von Adelung
Аделунг Фёдор Павлович.jpg
Gimė 1768 m. vasario 25 d.
Ščecinas
Mirė 1843 m. sausio 18 d. (74 metai)
Sankt Peterburgas
Tautybė vokietis
Veikla kalbininkas, bibliografas ir istorikas, kolekcionierius
Alma mater Leipcigo universitetas
Žymūs apdovanojimai

Demidovo premija

Frydrichas fon Adelungas (vok. Friedrich von Adelung, rus. Фёдор Па́влович А́делунг, 1768 m. vasario 25 d. Štetine – 1843 m. sausio 18 d. Sankt Peterburge) – Vokietijos ir Rusijos mokslininkas: kalbininkas, bibliografas ir istorikas; kolekcionierius. Valstybės patarėjas, Peterburgo Mokslų akademijos narys korespondentas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystėje nusprendė sekti savo dėdės – žinomo vokiečių mokslininko Johano Kristupo Adelungo, gyvenusio Leipcige, pėdomis. Užbaigęs šio miesto universitete teisės ir filosofijos studijas, keliavo po Europą. Kurį laiką Karaliaučiuje gilinosi į senąją vokiečių literatūrą. 1795–97 m. įsidarbino tarnautoju Rygoje ir Mitavoje, po to apsigyveno Sankt Peterburge ir užsiėmė komercine veikla. Nuo 1801 m. buvo miesto Vokiečių teatro direktoriumi, 1803 m. paskirtas didžiųjų kunigaikščių Nikolajaus ir Michailo Pavlovičių mentoriumi.

Nuo 1819 m. tarnavo Rusijos Užsienio reikalų ministerijoje, 1825 m. buvo patvirtintas Azijos departamento Rytų kalbų mokomojo skyriaus viršininku (vėliau šio skyriaus pagrindu susiformavo Rytų kalbų institutas). Prie skyriaus jis įkūrė muziejų, kuriam buvo perduodami Vidurinėje Azijoje ir kt. aptinkami senoviniai radiniai, monetos. Kolekcija greitai augo, jos rinkiniai davė pradžią Rumiancevo muziejui.

Kartu su valstybine tarnyba Frydrichas fon Adelungas derino ir mokslinę veiklą. Su Heinrichu Frydrichu fon Štorchu (rus. Андрей Карлович Шторх) išleido 1801–1806 m. rusų literatūros apžvalgą, tuo pačiu duodami pradžią Rusijos knygų statistikai.

1820 m. Sankt Peterburge Fr. fon Adelungas išleido knygą, kurioje suregistruotos visos žinomos kalbos ir jų dialektai. Europos slavų–germanų grupei buvo priskirtos baltų kalbos: senprūsių (su Sembos tarme); Prūsijos lietuvių (su Įsručio ir Nadruvos tarmėmis); žemaičių; latvių (su žiemgalių ir vidžemiečių tarmėmis). Šiai grupei Adelungas klaidingai taip pat priskyrė lužitėnų, Estijos Ruhnu salos gyventojų kalbas.[1] 1837 m. jis išspausdino knygų sanskrito kalba bibliografiją Bibliotheca sanscrita.

Labai svarūs mokslininko istoriniai darbai apie Sigizmundo Herberšteino ir Augusto Majerbergo keliones į Rusiją, taip pat Novgorodo Šv. Sofijos soboro durų kilmę. Adelungas kolekcionavo europinę viduramžių grafiką, šis rinkinys vėliau buvo perduotas įsteigtam Charkovo meno muziejui.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nachrichten von altdeutschen Gedichten, welche aus der Heidelbergischen Bibliothek in die Vaticanische gekommen sind. – Konigsberg, 1796
  • Altdeutsche Gedichte in Rom. – Konigsberg, 1799
  • Entwurf einer statistischen Beschreibung des kurlandischen Gouvernements. – St. Petersburg, 1800
  • Rapports entre la langue Sanscrit et la langue Russe. Presentes a l’Academie Imperiale Russe. – St. Petersbourg, 1811
  • Catherinens der Grossen Verdienste um die vergleichende Sprachenkunde. – St. Petersburg, Fr. Drechsler, 1815.
  • Siegmund Freiherr von Herberstein. Mit besonderer Rücksicht auf seine Reisen in Rußland. – St. Petersburg, 1818
  • Übersicht aller bekannten Sprachen und ihrer Dialekte. – St. Petersburg, 1820
  • Nachtrage zu dem ersten (und zweiten) Theil des Mithridates.
  • Die Korssunschen Thuren in der Kathedralkirche zur Heiligen Sophia in Nowgorod. – Berlin, 1823
  • August Freiherr von Meyerberg und seine Reisen in Rußland. – St. Petersburg, 1827
  • Библиография иностранных карт России с 1306 по 1699 годы
  • Versuch einer Literatur der Sanskrit-Sprache. – St. Petersburg, 1830
  • Bibliotheca sanscrita. – St. Petersburg, 1837
  • Kritisch-literarische Übersicht der Reisenden in Rußland bis 1700. – St. Petersburg, 1846

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo išrinktas Maskvos, Charkovo, Dorpato, Kazanės ir Vilniaus universitetų garbės nariu, Niderlandų Karališkosios mokslų akademijos garbės nariu bei Sankt Peterburgo Mokslų akademijos nariu korespondentu. Apdovanotas Rusijos Šv. Onos 2 kl. ordinu ir Prūsijos Raudonojo erelio 3 kl. ordinu.[2] Jo veikla Rusijoje 1845 m. įvertinta Demidovo premija.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]