Augustinas Majerbergas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Freiheras Augustinas fon Majerbergas (vok. Augustin Freiherr von Meyerberg; 16221688) – Šventosios Romos imperatoriaus Leopoldo I diplomatinis pasiuntinys, keliautojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Silezijos bajorų šeimoje kaip Augustinas fon Majeris. Tarnavo patarėju Gloguvo apeliaciniame teisme. Imperatorius Leopoldas I iškvietė jį į Vieną ir paskyrė diplomatinėn tarnybon, kartu buvo suteiktas rūmų patarėjo titulas. A. fon Majeris kaip pasiuntinys dvylika kartų lankėsi Turkijoje, Danijoje, Abiejų Tautų Respublikoje ir Rusijos carystėje. 1666 m. suteiktas freihero titulas ir, po pavardės pakeitimo, jis tapo fon Majerbergu. Kurį laiką ėjo valstybines pareigas Žemutinėje Austrijoje. Mirė išėjęs į atsargą, palaidotas Vienos Šv.Mykolo bažnyčioje. Antkapyje pateikta trumpa biografija.

Kelionė į Maskvą 1661–1663 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos kartografų 1903 m. sudarytas A.Majerbergo kelionės atkarpos Palanga–Maskva žemėlapis
Palanga 1661 m.
Rusijos caras Aleksejus Michailovičius priima pasiuntinius
Maskvoje sutiktų žmonių apranga

Po 1654 m. kilusio eilinio karinio konflikto didelė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės dalis buvo užimta maskvėnų. 1656–1658 m. tarp ATR ir Rusijos carystės veikė paliaubų susitarimas (tarpininkaujant Šv. Romos imperijai), o po to kovos atsinaujino. 1661 m. imperatorius Leopoldas I vėl pasiūlė savo, kaip derybų tarpininko, paslaugas. Tų pačių metų vasario 17 d. į Maskvą buvo pasiųsta delegacija, kuriai vadovavo Augustinas fon Majeris ir Horacijus Vilhelmas Kalvučis (lot. Horati Gulielmi Calvucci).

Kelias ėjo per vokiečių kunigaikštystes. Galiausiai, per Kuršių neriją, pasiuntinybė pasiekė Klaipėdą. Miesto komendantas atsisakė padėti, todėl iš Klaipėdos pasiuntiniai išvyko tik po dviejų dienų samdytu vietinių kaimiečių transportu. Nakvynė Šventojoje ir tolimesnė kelionė per Gruobinią, Koknesę, Pskovą, Didijį Naugardą, Tverę. (Pasiuntiniai pasirinko maršrutą per Kuršo hercogystę, kurios valdovas Jokūbas Ketleris buvo jiems palankus. Kartu buvo išvengta kariaujančių pusių sąlyčio zonų.)

Gegužės 25 d. pasiuntiniai įvažiavo į Maskvą, buvo iškilmingai priimti bei apdovanoti. Derybos truko ilgus mėnesius, bet pasiūlytai taikos sutarčiai pritarta taip ir nebuvo. Augustinas fon Majeris bandė įtraukti carą Aleksejų Michailovičių į Šv. Romos imperijos sąjungininkus kovai su Turkija, bet ir čia derybos baigėsi nesėkme. Nuspręsta grįžti atgal į Vieną. Šį kartą važiuota per Vilnių, kur pasiuntinybę priėmė vietos didikai: Vilniaus vaivada Povilas Jonas Sapiega, LDK didysis iždininkas Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis. Pasamdytų totorių saugoma trisdešimties rogių vilkstinė keliavo per Kauną, Jurbarką ir kirto Lietuvos–Prūsijos pasienio upę Šventąją. 1663 m. vasario 22 d. A.Majeris su bendrakeleiviais pasiekė Vieną.

Nors diplomatų kelionė norimų rezultatų neatnešė, bet po jos išlikę dokumentai turi didžiulę istorinę vertę. Majerio ir Kalvučio slaptas raportas imperatoriui buvo parašytas lotyniškai, apie du šimtus metų išgulėjo archyvuose, kol buvo išspausdintas. A.Majerio, tuo metu jau tapusiu Augustinu Majerbergu, literatūriniai užrašai „Kelionė į Maskvą“ pirmąkart buvo išspausdinti lotyniškai apie 1680 m., po to išversti į prancūzų, italų ir olandų kalbas. XIX a. pr. Rusijos mokslininkas Frydrichas Adelungas Drezdeno bibliotekoje surado kelioninius piešinius, sukurtus Majerbergo bendrakeleivių. Jie buvo perpiešti ir 1827 m. išleisti Sankt Peterburge, atskira knyga išspausdintas ir A.Majerbergo knygos „Kelionė“ vertimas į rusų kalbą. Gerokai vėliau pastebėta, kad piešiniai nekokybiški ir nukopijuoti ne visi. 1903 m. Sankt Peterburge išėjo naujas, pataisytas ir papildytas leidimas.

Po Augustino Majerbergo diplomatinės kelionės išlikę dokumentai tarnauja geresniam XVII a. carinės Rusijos politiniam, kultūriniam ir ekonominiam pažinimui. Taip pat leidžia giliau pažinti sudėtingą to meto diplomatų veiklą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]