Freya (laivas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ratinis garlaivis „Grenzland“ (buv. „Freya“) Tilžės uoste tarpukaryje. Tolimesniame Nemuno krante matosi Panemunė.

Freja, vok. Freya – nuo XX a. pr. iki XX a. vid. Vokietijoje ir Nyderlanduose plaukiojęs upinis garlaivis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastatytas 1904 m. Hamburgo Štainverderio rajone veikusioje Janssen & Schmilinsky laivų statykloje ir tų pačių metų gegužės 20 d. pakrikštytas „Freya“ vardu (Freja – meilės ir šeimos deivė šiaurės germanų mitologijoje). Buvo numatyta, kad jis tarnaus pervežant žmones ir krovinius į Vokietijos Ziulto salą Šiaurės jūroje ir pakeis toje linijoje nuvargintą veteraną garlaivį „Westerland“. Pastarojo laivo kapitonas Karlas Nikolais Kristiansenas (vok. Carl Nicolai Christiansen) paliko tarnybą ir pats asmeniškai prižiūrėjo naujojo ratinio garlaivio statybą.

Nuo pat 1904 m. „Freya“ pradėjo plaukioti tarp Ziulto saloje išsistačiusios Munkmaršo (vok. Munkmarsch) gyvenvietės ir kontinentinio Hojeršloizės (vok. Hoyerschleuse) miestelio. Kartu su tokios pat konstrukcijos nuo 1900 m. šioje linijoje kursavusia „Frisia“ garlaivis „Freya“ darbavosi aprūpinant salą būtinomis prekėmis ir pervežant keleivius. Abu mažos grimzlės garlaiviai itin tiko sekliuose Šiaurės jūros pakrantės vandenyse ir, išskyrus dienas su ekstremaliomis gamtinėmis sąlygomis, buvo eksploatuojami kone ištisus metus.

Po Pirmojo pasaulinio karo tarpvalstybinės sienos Europoje kiek pasikeitė ir Hojeršloizė uostas po įvykusio referendumo tapo danišku Hojer Sogn (dan. Højer Sogn), o jo lankymą ėmė kontroliuoti pasieniečiai bei muitininkai. 1927 m. birželio 1 d. buvo užbaigtas gruntinis pylimas bei paleistas ilgai lauktas traukinių eismas tarp Ziulto ir kontinento, tą pačią dieną buvo uždarytas ir aukščiau minėtas laivybos maršrutas. „Freya“ kartu su porininke „Frisia“ neteko užsakymų ir ilgam išmetė inkarus prieplaukoje. Su kapitono pareigomis atsisveikino darbo netekęs Karlas Nikolais Kristiansenas.

Metų pabaigoje abu laivus nupirko Liubeko–Biucheno geležinkelio kompanija (vok. Lübeck-Büchener Eisenbahn), nusprendusi kaip šalutinį verslą plėtoti vandens turizmą Baltijos jūros vakarinėje pakrantėje. 1928 m. birželio 5 d. „Freya“ buvo pervadinta į „Adam“ (liet. Adomas), o „Frisia“ į „Eva“ (liet. Ieva), abu iškylų garlaiviai Travės upe plukdydavo keliautojus tarp Liubeko ir Travemiundės.[1]

1928 m. liepos pradžioje laivas „Adam“ Liubeko uoste prie Pasukamo tilto sukėlė incidentą, kurio metu neapsieita be aukų. Žmonės garlaivį ėmė pravardžiuoti Adomu–budeliu (aliuzija į XVII a. krašte liūdnai pagarsėjusį budelį Hansą Adamą), į ką nervingai sureagavo jo įgula, pagal senas jūreivių tradicijas giliai įtikėjusi įvairiais prietarais. Nuspręsta laivo pavadinimą skubiai pakeisti į „Eva“, o garlaiviui–partneriui sutekti „Adam“ vardą.[2] Net ir sukeitus pavadinimus, Didžiosios depresijos metu užsidirbti pragyvenimui nesisekė. 1933 m. abu laivai buvo parduoti į Rytprūsius: „Adam“ nupirko Augusto Cedlerio laivininkystė (vok. Reederei August Zedler) Elbinge, o „Eva“ (buv. „Freya“) įsigijo Tilžės verslininkas ir kapitonas Vilhelmas Skorlofas (vok. Wilhelm Skorlofas).

Tilžėje laivas 1933 m. balandžio 22 d. įgavo naują vardą – „Grenzland“ (liet. Pasienio kraštas), jis buvo vienas didžiausių ne tik Nemuno laivyboje, bet ir visuose Rytprūsiuose. Iš Rusnės kilęs laivininkas V. Skorlofas išrankiems tilžiečiams ėmė siūlyti ilgalaikes iškylas į Giliją, Nidą, Juodkrantę arba trumpesnes – prie Rambyno, į Eisulius. Į Lietuvai priklausantį krantą ekskursantai dažniausiai nelipdavo (nes reikėjo turėti vizą) ir pasitenkindavo vaizdais iš laivo. Vakarais nuo krantinės prie Karalienės Luizės tilto „Grenzland“ su keleiviais išplaukdavo pasigrožėti mėnesiena virš Nemuno.[3]

Antrojo pasaulinio karo pradžioje lėtaeigis „Grenzland“ dar plukdydavo pramogautojus, o priartėjus fronto linijai, veždavo pabėgėlius tolyn į Vakarus.[4] 1944 m. vasarą buvo evakuojami klaipėdiečiai – pirmiau į Krancbeko uostą Kršių mariose, vėliau iš ten į Tolkiemį Aistmarėse.[5] 1945 m. gegužės pradžioje, bene paskutinio reiso karo metu, į Kopenhagą buvo nuplukdyti karo pabėgėliai iš Helo nerijos.[6]

Pokaryje „Grenzland“ darbavosi Hamburge, Travemiundėje ir Liubeke. 1955 m. buvo išmestas inkaras kanale prie Emdeno rotušės ir ten laivą eksploatavo kaip restoranėlį.[7] 1966 m. savininkas jį pardavė į Nyderlandus, kur, dėl žmonių aplaidumo, dar tais pačiais metais Valo deltos atšakoje jis nuskendo.

Techniniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ilgis 35,44 m; plotis su šoniniais ratais 11,18 m (be ratų – 5,93 m). Grimzlė 2,07 m; tūris 147,38 BRT.
  • Variklio galingumas 150 AJ; didžiausias greitis 9 mazgai (17 km/h).
  • Leistinas keleivių skaičius – iki 475; maksimalus krovinio svoris – 50,364 tdw

Antroji „Freya“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1999 m. Kylyje buvo naujai užregistruotas istorinis laivas pavadinimu „Freya“. Kaip ir jo pirmtakas šis garlaivis su didžiuliais šoniniais varomaisiais ratais naudojamas iškyloms ir neretai painiojamas su nebeegzistuojančiu.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Amtsgericht LÜBECK; SSR Nr. 628 bzw. BSR Nr. 718
  2. ↑ Polizeiamt LÜBECK: Akten, betreffend die Dampfer „Adam“ und „Eva“ der Travemünde-Linie.
  3. ↑ Alltagswelt in Tilsit und Ostpreussen. Die Geschichte des Raddampfers Grenzland
  4. ↑ KTB der Seekriegsleitung (KM RM7, Bd. II, „Das Kriegsende“)
  5. ↑ Alltagswelt in Tilsit und Ostpreussen. Die Geschichte des Raddampfers Grenzland
  6. ↑ Georg Gröning. Ich komme aus Danzig – Erzählte Geschichte aus der Erinnerung an 1945; Seite 62–105
  7. ↑ Amtsgericht EMDEN; BSR Nr. 430 bzw. 947.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Hinrich-Boy Christiansen, Rudolf Kinzinger (Hrsg.). Zwischen Munkmarsch, Memel und Emden – Die Geschichte des Sylter Raddampfers „Freya“ 1904–1966. Books on Demand, 2012; ISBN 978-3-8482-0585-1
  • Amtsgericht Lübeck. Binnenschiffsregister; BSR Nr. 718
  • Amtsgericht LÜBECK. Seeschiffsregister; SSR Nr. 628
  • Amtsgericht EMDEN. Binnenschiffsregister; BSR Nr. 430 bzw. 947
  • Auskunft des DSM Bremerhaven vom 6. September 2012
  • Jürgen Blunck. Leinen los an Trave und Wakenitz! – Geschichte der Lübecker Fahrgastschiffahrt; Lübeck, 1994
  • Friedrich Christiansen. Die Kapitäne Christiansen, nach Logbüchern erzählt; Berlin, 1942
  • Siegfried Fornaçon. Die Elbinger Seedampfer, in: Elbinger Hefte 36; Bremerhaven, Münster/Westf., 1979
  • Georg Gröning: Ich komme aus Danzig – Erzählte Geschichte aus der Erinnerung an 1945; Selbstverlag
  • Mira Hopfengärtner. Nach Jahr und Tag – Plaudereien, Eine Wiederbegegnung mit einem Stückchen Sylter Inselgeschichte; Schleswig, 1982
  • Heinz Kebesch. Eine Dampferfahrt von Tilsit nach Schwarzort – Eindrücke und Beobachtungen, in: 16. Tilsiter Rundbrief; Kiel, 1986/87
  • Ingolf Koehler. Die Geschichte eines Memeldampfers, in: 6. Tilsiter Rundbrief; Kiel 1976/77
  • Ingolf Koehler. Ein Raddampfer auf der Kieler Förde – Erinnerungen an den Dampfer „Grenzland“ werden wach, in: 31. Tilsiter Rundbrief; Kiel, 2001/2002
  • Ingolf Koehler: Die Geschichte des Raddampfers Grenzland, in: 38. Tilsiter Rundbrief; Kiel, 2008/2009
  • Alfred Oehmig. Dampfer auf ostdeutschen Flüssen in alten Ansichten; Moers, 1982/83
  • Alfred Pipien. Erste Dampferfahrt, in: 28. Tilsiter Rundbrief; Kiel, 1998/99
  • Polizeiamt LÜBECK. Akten, betreffend die Dampfer „Adam“ und „Eva“ der Travemünde-Linie; Lübeck 1928–1932
  • Heinz Schön. Flucht über die Ostsee 1944/1945 im Bild; Stuttgart 1990
  • Elisabeth Stroppel. Erinnerungen; Manuskript (unveröffentlicht)
  • N.N. Die „Freya“: Ein Dampfer kehrt zurück, in: Lübecker Nachrichten (LN) vom 22. Juli 2001
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Freya_(laivas)&oldid=6201130"