Sutartis dėl Konstitucijos Europai

Europos Konstitucija – dokumentas, nustatantis pagrindinius Europos Sąjungos įstatymus. Pirmoji ES Konstitucija pakeis jau esančias sutartis ir bus sudaryta taip, kad atitiktų išsiplėtusios Europos iššūkius. Europos Konstitucija nepakeičia esamų nacionalinių konstitucijų.

Europos Konstitucijos istorija

2001 m. Belgijos mieste Lakene 15 tuometinių ES valstybių narių ir vyriausybių vadovai nusprendė sušaukti Europos Konventą, kuriam būtų pavesta parengti tekstą, pakeisiantį egzistuojančias Europos sutartis. Europos Konventas, pirmininkaujamas Valéry Giscard d'Estaing, darbą pradėjo 2002 m. vasario 28 d. Konventą sudarė 105 nariai. Šie nariai atstovavo valstybių narių ir valstybių kandidačių vyriausybes, šių valstybių nacionalinius parlamentus, Europos Parlamentą ir Komisiją. Konvento darbe taip pat dalyvavo 13 stebėtojų, atstovaujančių Regionų, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetus, Europos socialinius partnerius ir Europos Ombudsmeną.

Visos Konvento sesijos vyko viešai, o visi oficialūs dokumentai buvo skelbiami, visų pirma internete. Po 16 mėnesių darbo 2003 m. birželį–liepą Konventas bendru susitarimu patvirtino Sutarties dėl Europos Konstitucijos projektą (Europos Konstituciją). Lietuva į Konvento darbą įsitraukė kaip šalis kandidatė pačiame derybų dėl narystės ES įkarštyje, o baigė – kaip stojanti į ES valstybė. Remiant bei pristatant Lietuvos pozicijas Konvente didžiausias dėmesys buvo skiriamas pagrindiniams elementams, lėmusiems ES projekto sėkmę – valstybių narių lygybės, demokratinio atstovavimo, Bendrijos metodo bei ES institucinės architektūros principams. Šis projektas buvo pateiktas Tarpvyriausybinei Konferencijai, sudarytai tada esančių ir būsimų valstybių narių vyriausybių atstovų. Valstybių ir vyriausybių vadovai galutinį susitarimą pasiekė 2004 m. birželio 18 d. 2004 m. spalio 29 d. Romoje buvo pasirašyta Europos Konstitucija.

Europos Konstitucijos esmė

Konstitucijos tekstas yra padalintas į 4 dalis. Pirmoje dalyje apibrėžiamos ES vertybės, tikslai, kompetencija, sprendimų priėmimo procedūros ir institucijos. Joje taip pat apibūdinami ES simboliai, pilietybė, demokratinis gyvenimas ir finansai. Antroje dalyje pateikiama ES Pagrindinių Teisių Chartija. Trečiojoje dalyje aprašomos ES politikos, vidaus ir išorės veiksmai ir funkcionavimas. Ketvirtoji dalis susideda iš bendrųjų ir baigiamųjų nuostatų, tarp jų ir nustatančių Konstitucijos priėmimo ir keitimo procedūras.

Europos Konstitucijos esmė trumpai:

Vienu dokumentu bus pakeistos iki šiol sudarytos ES sutartys;
Nuo šiol bus ES, o ne Europos Bendrijos;
Numatyta įsteigti ES Tarybos prezidento postą. Pareigūno kadencija – 5 metai;
Bus įsteigta ES užsienio reikalų ministro pareigybė ir sukurta Europos diplomatinė tarnyba;
Bus sustiprintas ES šalių narių bendradarbiavimas gynybos srityje;
Nacionaliniams parlamentams bus suteikta teisė užtikrinti, kad ES teisės aktai neribotų šalių narių teisių;
Šalys narės neteks veto teisės kai kuriose srityse, įskaitant migracijos ir prieglobsčio suteikimo politiką;
Šalys narės išsaugo veto teisę mokesčių, gynybos, užsienio politikos ir ES biudžeto finansavimo srityse;
ES Ministrų Taryboje įsigalės „dvigubos daugumos” principas, kai sprendimas bus laikomas priimtu, jei už jį balsuos 15 ES šalių narių, kuriose gyvena 65 % visų ES piliečių;
ES Konstitucija apims ir ES pagrindinių teisių chartiją, įskaitant teisę streikuoti;
Nuo 4 iki 6 vietų padidės minimalus ES mažųjų šalių narių atstovų skaičius Europos Parlamente. Didžiosios ES šalys parlamente galės turėti ne daugiau kaip 96 atstovus. Bendrai bus 750 vietų;
Iki 2014 m. Europos Komisijos narys atstovaus vienai šaliai narei, o po to EK sudarys tam tikras narių skaičius, atstovaujantis 2/3 valstybių narių skaičiams;
Vienas milijonas piliečių galės inicijuoti teisės akto projektą.

Europos Konstitucijos ratifikavimas

2004 m. spalio 29 d. dvidešimt penkių valstybių narių ir trijų šalių kandidačių valstybių ar vyriausybių vadovai pasirašė Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kuriai buvo vienbalsiškai pritarta tų pačių metų birželio 18 d. Ši sutartis įsigalios tik tada, kai visos ją pasirašiusios valstybės ją patvirtins, laikydamosi savo konstitucinės tvarkos: tai yra vadinama sutarties ratifikavimu. Priklausomai nuo valstybių teisinių ir istorinių tradicijų konstitucijose šiam tikslui numatyta tvarka yra nevienoda: reikia laikytis vieno arba abiejų nurodytų metodų:

„Parlamento pritarimas“: valstybės Parlamento rūmai balsuoja dėl tarptautinę sutartį ratifikuojančio teksto;

„referendumas“: rengiamas referendumas – sutarties tekstas yra tiesiogiai pateikiamas piliečiams, kurie balsuoja „už“ arba „prieš“.

Šie du metodai gali būti derinami priklausomai nuo šalies ar nuo kitų reikalavimų, pvz., kai prieš ratifikuojant sutartį dėl teksto turinio būtina iš anksto pakoreguoti nacionalinę Konstituciją. Ratifikavus sutartį ir visoms sutartį pasirašiusioms valstybėms oficialiai pranešus apie ratifikavimą (pateikus ratifikavimo dokumentus), sutartis, kaip numatyta, gali įsigalioti. Tačiau ratifikavimo procesas valstybėse narėse nenutraukiamas. Jei reikės, ratifikavimo kalendorius bus pritaikytas atsižvelgiant į aplinkybes šalyse, dar neratifikavusiose Konstitucijos.