Diuretikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Diuretikai – grupė vaistų, kurie skatina šlapimo susidarymą inkstuose ir jo išsiskyrimą iš organizmo, veikdami jonų pernašą inkstuose ir mažindami natrio jonų reabsorbciją įvairiose nefrono dalyse.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

angl. diuretic iš vid.pranc. diuretique, iš vėl.lot. diureticus, iš gr. diourētikos, iš spėjamo diourētos, kuris iš veiksmažodžio diourein 'šlapintis; turėti diuretinių savybių', iš ourein 'šlapintis'.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Diuretikų klasifikavimas pagal veikimą:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • veikiantys tiesiogiai nefrono ląsteles;
  • veikiantys netiesiogiai nefrono ląsteles, modifikuojant filtrato sudėtį.
Diuretikų klasifikafimas pagal veikimo vietą nefrono dalyse:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilpiniai diuretikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai stipriausiai veikiantys diuretikai.

Veikimo mechanizmas: blokuoja Na/K/2Cl simporto pernešėją kylančiojoje Henlės kilpos dalyje.

Poveikis: gerina inkstų kraujotaką (aktyvinant prostaglandinų sintezę), didina natrio, kalio, kalcio, magnio šalinimą su šlapimu, didina diurezę.

Farmakokinetika: vartojami per burną, intraveniškai. Virškinamajame trakte gerai rezorbuojasi, 60-70% jungiasi su baltymais. Pradeda veikti po 20-30 min., vėliausiai - po 1 val. Veikimo trukmė ~ 3-4 val. Suleidus į veną - pradeda veikti po 3-4 min., o veikimo trukmė - 30 min. - 2 val.

Kontraindikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • alergija vaistams;
  • nėštumas.
Indikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nepageidaujamas poveikis:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiazidiniai ir į juos panašūs diuretikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vidutinio stiprumo diuretikai.

Veikimo mechanizmas: distaliniame vingiuotame kanalėlyje didina kalcio jonų reabsorbciją bei slopina natrio ir chloro jonų pernašą, blokuojant Na/Cl pernešėją. Todėl inkstų kanalėlio filtrate daugėja natrio ir chloro jonų koncentracija, didėja osmoliariškumas.

Poveikis: didėja diurezė, sumažėja kalcio jonų šalinimas bei didėja natrio, chloro, kalio, magnio jonų šalinimas su šlapimu. Taip pat sumažėja periferinių kraujagyslių pasipriešinimas.

Farmakokinetika: jungiasi kraujo plazmoje su baltymais. Kad pasiektų stabilų arterinio kraujospūdžio sumažėjimą, reikia 1-3 savaičių. Organizme nemetabolizuojamas. Pro placentą nepraeina.

Kontraindikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • nėštumas;
  • esant sutrikusiai inkstų bei kepenų funkcijai.
Indikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nepageidaujamas poveikis:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Indapamidas - į tiazidinius panašus diuretikas. Pasižymi ilgesniu veikimo laikotarpiu. Kontraindikacijos: sunkus kepenų ir inkstų funkcijos nepakankamumas, ūmus smegenų kraujotakos sutrikimas. Indikacijos: arterinė hipertenzija, edemos. Nepageidaujamas poveikis: hipokalemija, alergija, galvos skausmas, dispepsija, obstipacijos, ortostatinė hipotenzija.

Kalį sulaikantys diuretikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klasifikuojami į dvi grupes:

  1. aldosterono antagonistai (spironolaktonas, eplerenonas);
  2. natrio jonų kanalų blokatoriai (amiloridas, triamterenas).

Aldosterono antagonistų diuretinis poveikis yra silpnas.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikimo mechanizmas: slopina aldosterono poveikyje vykstančius natrio ir kalio jonų mainus; didina natrio jonų šalinimą, sulaiko kalio ir vandenilio jonus. Ilgai vartojant šiuos diuretikus, gali išsivystyti hiperkalemija, metabolinė acidozė.

Farmakokinetika: diurezinis efektas pasireiškia po 2-5 dienų.

Kontraindikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Indikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nepageidaujamas poveikis:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natrio jonų kanalų blokatoriai pasižymi silpnu diureziniu poveikiu.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikimo mechanizmas: blokuoja natrio jonų kanalus inkstų surenkamojo kanalėlio apikalinėje membranoje, slopina natrio/kalio jonų mainus, didina natrio jonų ekskreciją ir slopina kalio bei vandenilio jonų ekskreciją.

Farmakokinetika: vaistai, vartojami per burną, greitai ir gerai rezorbuojasi, pradeda veikti per pirmas 2 val. po vartojimo, veikimo trukmė ~ 6-8 val.

Indikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nepageidaujamas poveikis:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karboanhidrazės inhibitoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikimo mechanizmas: vyksta fermento karboanhidrazės blokada proksimaliniame vingiuotame kanalėlyje (taip pat gali būti ir kituose audiniuose, kuriuose fermentas dalyvauja - smegenų bei akių skysčio gamyboje). Poveikis: slopinama kalio ir natrio hidrokarbonato jonų reabsorbcija (kraujyje sukeliama metabolinė alkalozė); didėja natrio, kalio, kalcio, hidrokarbonato jonų šalinimas su šlapimu, didėja fosfatų ekskrecija.

Farmakokinetika: acetozolamidas gerai rezorbuojasi iš virškinamojo trakto, pradeda veikti po 2 val., poveikio trukmė siekia iki 12 val.; organizme nemetabolizuojamas, išsiskiria per inkstus nepakitęs.

Kontraindikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Indikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • glaukomos gydymas;
  • kalnų ligos profilaktika (smegenų edemos mažinimas);
  • epilepsija ir traukulinės būklės;
  • metabolinė alkalozė.
Nepageidaujamas poveikis:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • metabolinė acidozė;
  • parestezijos;
  • elektrolitų disbalansas;
  • mieguistumas, sumišimas;
  • inkstų akmenligė, inkstų nepakankamumas;
  • apetito sumažėjimas, virškinamojo trakto sutrikimai, skonio pojūčio sutrikimai;
  • poveikis, būdingas sulfonamidams.

Osmosiniai diuretikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikimo mechanizmas: filtruojami per glomerulą ir nereabsorbuojami. Didina inkstų kanalėlių filtrato osmosinį slėgį, mažina vandens reabsorbciją laidžiose vandeniui nefrono dalyse (proksimalinis vingiuotasis kanalėlis ir nusileidžiančioji Henlės kilpos dalis), todėl didėja išskiriamo šlapimo tūris. Mažai veikia elektrolitų apykaitą. Didina plazmos osmosinį slėgį. Nepraeina pro hematoencefalinį barjerą. Poveikis: didėja diurezė, mažinamas akispūdis bei intrakranijinis spaudimas, gerinama inkstų kraujotaka.

Indikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • oligurija;
  • ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas (dėl šoko, traumos, apsinuodijus vaistais);
  • akispūdžio mažinimui prieš oftalmologines procedūras;
  • mažinti intrakranijiniam spaudimui.
Nepageidaujamas poveikis:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • dehidratacija;
  • hiponatremija;
  • alergija;
  • širdies nepakankamumo pasunkėjimas;
  • šlapalas dirgina vietiškai, o ekstravazacijos atveju - šlapalas gali sukelti trombozę ir skausmą injekcijos vietoje.

Selektyvus vazopresino receptorių antagonistas - tolvaptanas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veikimo mechanizmas: selektyviai veikia per V2 receptorius.

Kontraindikacijos vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Indikacija vartojimui:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nepageidaujamas poveikis:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2. The Kidney. Rang and Dale's Pharmacology. - UK/USA: 2012. 347 - 358 psl.