Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

De Officiis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
De Officiis
Cicero de officiis.jpg

De Officiis titulinis puslapis

Autorius Markas Tulijus Ciceronas
Šalis Romos respublika
Žanras Filosofija
Sritis Etika
Kalba Klasikinė lotynų kalba
Išleista 44 m. pr. m. e.

De Officiis (liet. Apie pareigas) – romėnų oratoriaus, filosofo ir valstybės veikėjo Marko Tulijaus Cicerono politinis ir etinis traktatas, parašytas 44 m. pr. m. e. Traktatas suskirstytas į tris knygas, kuriose Ciceronas išdėsto savo sampratą apie geriausią būdą gyventi, elgtis ir laikytis moralinių įsipareigojimų. Veikale yra aptariama, kas yra garbinga (I knyga), kas yra naudinga (II knyga) ir ką daryti, kilus konfliktui tarp to, kas garbinga ir kas naudinga (III knyga). Pirmosiose dviejose knygose gana ryški stoikų filosofo Panetijaus įtaka Ciceronui, tačiau trečiojoje knygoje autorius išdėsto savo nepriklausomą nuomonę. Nors šiuolaikinėse mokslo ir filosofijos programose šis traktatas nėra pakankamai vertinamas, De Officiis yra vienas garsiausių kada nors parašytų filosofinių kūrinių. ​​Be to, kad šimtmečius jis buvo pagrindinė liberalaus švietimo sudedamoji dalis, darbas buvo vertinamas daugelio garsių filosofų ir valstybės veikėjų, įskaitant Šv. Augustiną, Tomą Akvinietį, Hugą Grocijų, Monteskjė, Volterą ir Amerikos įkūrėjus.

Kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

De Officiis buvo parašytas 44 m. pr. m. e. spalio–lapkričio mėnesiais, mažiau nei per keturias savaites.[1] Tai buvo paskutiniai Cicerono gyvenimo metai, jam tuo metu buvo 62 metai. Ciceronas tuo metu vis dar aktyviai dalyvavo politikoje, stengdamasis sustabdyti revoliucines jėgas, kurios turėjo paimti Romos respublikos valdžią. Nepaisant jo pastangų, nužudžius Cezarį respublikos sistemos nepavyko atgaivinti, o pats Ciceronas netrukus po to taip pat buvo nužudytas.

Rašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

De Officiis parašytas kaip laiškas jo sūnui Ciceronui Jaunesniajam, kuris tuo metu studijavo filosofiją Atėnuose. Sprendžiant iš traktato formos, vis dėlto tikėtina, kad Ciceronas rašė turėdamas omenyje platesnę auditoriją. Esė buvo išleista po jo mirties.

Nors Ciceronui didelę įtaką padarė akademinės, peripatinės ir stoikų graikų filosofijos mokyklos, šiam veikalui didžiausią įtaką padarė stoikų filosofas Panetijus.[2][3] Panetijus buvo graikų filosofas, gyvenęs Romoje maždaug aštuoniasdešimt metų prieš Ciceroną. Panetijus parašė veikalą „Apie pareigas“ (gr. Περὶ Καθήκοντος), kuris taip pat buvo sudarytas iš trijų knygų, kuriose jis taip pat siūlė pirmiausia ištirti, kas yra moralu ar amoralu; tada, kas yra naudinga arba nenaudinga; ir galiausiai, kaip spręsti akivaizdų konfliktą tarp moralės ir naudos. Trečiąjį tyrimą jis pažadėjo trečiosios knygos pabaigoje, bet jo taip ir neatliko.[4] Nors Ciceronas sėmėsi įkvėpimo iš daugelio kitų šaltinių, pirmose dviejose savo knygose jis gana nuosekliai seka Panetijaus pėdomis.[5] ​​Trečioji knyga remiasi nepriklausoma Cicerono nuomone,[5] o pats autorius atsisako būti skolingas bet kokiems ankstesniems rašytojams šia tema.[6]

Traktate Ciceronas ragina savo sūnų Marką sekti prigimtimi ir išmintimi, taip pat politika, ir perspėja dėl malonumų ir atsainumo. Cicerono esė daug labiau remiasi asmeninėmis istorijomis nei kiti jo darbai, ir yra parašyta laisvesniu ir mažiau formaliu stiliumi nei kiti jo raštai. Tai nutiko galbūt todėl, kad jis veikalą rašė paskubomis. Kaip ir Juvenalio satyrose, Cicerono knygoje De Officiis dažnai kalbama apie laikmečio aktualijas.

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

​​

De Officiis vokiškas leidimas. 1531 m.

Veikale aptariama, kas yra garbinga (I knyga), kas tikslinga ar naudinga (II knyga), ir ką daryti kilus konfliktui tarp to, kas garbinga ir tikslinga (III knyga). Ciceronas teigia, kad šie du dalykai yra vienodi ir tik atrodo, kad jie prieštarauja vienas kitam. Trečiojoje knygoje Ciceronas išreiškia savo idėjas ir nuomonę.[7]

Pirmoji knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji knyga traktuoja tai, kas savaime yra garbinga. Autorius parodo, kaip mūsų pareigos yra pagrįstos garbe ir dorybe. Keturios sudedamosios dorybės dalys yra tiesa, teisingumas, tvirtumas ir padorumas, o mūsų pareigos yra teisingai jas suvokti.[6]

Antroji knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojoje knygoje plačiau kalbama apie pareigas, susijusias su asmenine nauda ir gyvenimo gerinimu. Knygoje dėmesys sutelkiamas į politinę pažangą ir priemones, naudojamas turtui ir valdžiai pasiekti. Garbingos priemonės populiarumui įgyti yra dosnumas, mandagumas ir iškalba.[6]

Trečioji knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trečiojoje knygoje aptariamas pasirinkimas, kurį reikia padaryti, kai kyla konfliktas tarp dorybės ir praktinių sumetimų. Cicerono teigimu, tikroji dorybė niekada negali konkuruoti su asmenine nauda. Taigi niekas neturėtų būti laikomas naudingu ar pelningu, jei iš pradžių tai nėra laikoma griežtai dorovingu, bei neturi būti atskirties tarp dorybės ir praktinių sumetimų principų.[6]

Ciceronas siūlo keletą taisyklių, kai yra abejojama, kai tariamasis naudingumas konkuruoja su dorybe. Jis nagrinėja, kokiose situacijose galima garbingai siekti asmeninės naudos. Savo pavyzdžius jis ima iš Romos istorijos. Vienas iš pavyzdžių yra Marko Atilijaus Regulo atvejis, kai jį kartaginiečiai pasiuntė į Romą derėtis dėl taikos ar apsikeitimo belaisviais. Atvykęs į Romą, jis patarė Senatui atmesti abu pasiūlymus. Grįžęs į Kartaginą, Regulas buvo mirtinai nukankintas.[6]

Temos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

De Officiis buvo apibūdinamas kaip bandymas apibrėžti visuomenės elgesio idealus.[8] Keliose jo vietose kritikuojamas neseniai nuverstas diktatorius Julijus Cezaris ir visa jo diktatūra. Ciceronas teigia, kad politinių teisių nebuvimas iškraipo moralines dorybes. Ciceronas taip pat kalba apie prigimtinę teisę, kuri, kaip teigiama, valdo ir žmones,[9] ir dievus.[3]

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Henriko VIII vaikystės knygos De Officiis kopija su jo ranka rašytu užrašu „Tys boke is myne“. Šiuo metu kopija laikoma Folgerio Šekspyro bibliotekos kolekcijoje.

Nors traktatas ir nėra krikščioniškas kūrinys, 390 m. Šv. Ambraziejus paskelbė, kad Bažnyčia gali juo remtis, kartu su viskuo, ką parašė Ciceronas ir ne mažiau populiarus romėnų filosofas Seneka. Viduramžiais kūrinys tapo moraliniu autoritetu. Yra žinoma, kad kai kurie iš Bažnyčios TėvųŠv. Augustinas, Šv. Jeronimas ir juo labiau Šv. Tomas Akvinietis, buvo su juo susipažinę.[10] Apie 700 ranka rašytų kopijų, iliustruojančių traktato svarbą, išliko viso pasaulio bibliotekose. Dauguma iš jų datuojami dar prieš spausdinimo mašinos išradimą. Nors tai nepralenkia lotynų kalbos gramatiko Prisciano 900 išlikusių ranka rašytų kopijų, De Officiis išlieka vienas svarbiausių klasikinių kūrinių. Išradus spausdinimo mašiną, De Officiis, po Gutenbergo Biblijos ir Donato Ars Minor, buvo trečioji išspausdinta knyga.[11]

Petrarka, humanizmo tėvas ir klasikinio mokymosi atgaivinimo lyderis, palaikė Cicerono idėjas. Įtariama, kad MakiavelioValdovas“ bent iš dalies yra tiesioginis Cicerono De Officiis paneigimas. Tačiau kai kurie Makiavelio darbai remiasi De Officiis principais.[12] Princas Petras, Koimbros kunigaikštis, Keliaraiščio ordino narys, 1437 m. išvertė traktatą į portugalų kalbą. Tai įrodo, kad kūrinys buvo plačiai paplitęs viduramžių dvaruose.[13] 1501 m. katalikų humanistas Erazmas Roterdamietis Paryžiuje išleido savo leidimą. Jo entuziazmas šiam moraliniam traktatui buvo išreikštas daugelyje kūrinių.[12][14] Vokiečių humanistas Pilypas Melanchtonas įtraukė De Officiis į liuteronų humanistų mokyklų programas.[12]

XX a. istorikas T. V. Boldvinas teigė, kad „Šekspyro laikais De Officiis buvo moralės filosofijos viršūnė“.[15] Anglų diplomatas Tomas Eliotas „Gubernatoriaus knygoje“ (1531 m.) išvardija tris jauniems džentelmenams esminius tekstus: Platono kūrinius, AristotelioNikomacho etiką“ ir De Officiis.[16]

XVII a. traktatas buvo pavyzdinis tekstas anglų mokyklose (Vestminsterio ir Etono) bei universitetuose (Kembridžo ir Oksfordo). Jį gvildeno Hugas Grocijus ir Samuelis fon Pufendorfas.[17] H. Grocijus savo pagrindiniame darbe „Apie karo ir taikos įstatymą“ rėmėsi De Officiis idėjomis.[12] Traktatas taip pat padarė įtaką anglų teologui Robertui Sandersonui ir Džonui Lokui.[17]

XVIII a. Volteras apie De Officiis pasakė: „Niekas niekada neparašys nieko išmintingesnio“.[18] Frydrichas Didysis taip palankiai įvertino knygą, kad paprašė mokslininko Kristijano Garvo iš naujo ją išversti, nors nuo 1756 m. jau egzistavo du traktato vertimai į vokiečių kalbą. K. Garvo projekto pasekmė – 880 papildomų puslapių su komentarais.

1885 m. Perudžos miestą sukrėtė De Officiis rankraščio vagystė iš miesto Augustos bibliotekos. Iš pradžių buvo įtariamas vyriausiasis bibliotekininkas žinomas mokslininkas Adamas Rosis. Tačiau po ilgo administracinio ir ikiteisminio tyrimo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Vagystės kaltininkas taip ir nebuvo rastas. Vėliau įtarimas krito ant bibliotekos sargo, kuris po kelerių metų tapo pakankamai turtingas, kad galėtų pasistatyti sau puikų namą. Buvusį sargo namą Perudžos gyventojai praminė „Villa Cicero“ (liet. Cicerono vila).

2002 m. atidarytas Džordžo Meisono memorialas Vašingtone yra paties Dž. Meisono skulptūra, dešinėje rankoje laikanti užverstą De Officiis.

Dėl savo stiliaus ir dėl Romos politinio gyvenimo vaizdavimo, De Officiis ir toliau laikomas vienu populiariausių Cicerono kūrinių.

Citatos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • ...ir jis tikrai negali būti drąsus, laikydamas skausmą didžiausiu blogiu, nei santūrus, laikydamas malonumą didžiausiu gėriu. (lot. fortis vero dolorem summum malum iudicans aut temperans voluptatem summum bonum statuens esse certe nullo modo potest) (I, 5)
  • Mes negimstame sau vieni – mūsų gimimo dalies reikalauja mūsų šalis, draugai. (lot. non nobis solum nati sumus ortusque nostri partem patria vindicat, partem amici) (I, 22)
  • Tačiau prisiminkime, kad teisingumo reikia laikytis net ir prieš pačius žemiausius. (lot. Meminerimus autem etiam adversus infimos iustitiam esse servandam) (I, 41)
  • Tegul ginklai pasiduoda togai, laurai pasilieka pagirti. (lot. cedant arma togae concedat laurea laudi) (I, 77)
  • Ar kas nors nežino, kad fortūna vaidina svarbų vaidmenį tiek sėkmei, tiek nesėkmei? (lot. Magnam vim esse in fortuna in utramque partem, vel secundas ad res vel adversas, quis ignorat?) (II, 19)
  • Iš blogybių rinkitės mažiausią. (lot. Primum, minima de malis.) (III, 102)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Cicero, Marcus Tullius (2001). On Obligations. Translated by Walsh, P. G. p. ix. 
  2. ​​Atkins, E. M.; Griffin, M. T . (1991). Cicero: On Duties (Cambridge Texts in the History of Political Thought). Cambridge University Press. p. xix. 
  3. 3,0 3,1 Cicero. Miller, ed. On Duty. Book III. 
  4. Dunlop, John (1827). History of Roman literature from its earliest period to the Augustan age 1. E. Littell. p. 257. 
  5. 5,0 5,1 Miller, Walter (1913). Cicero: de Officiis. Loeb Classical Library, Harvard University Press. p. xiv. 
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 Dunlop, John (1827). History of Roman literature from its earliest period to the Augustan age 1. E. Littell. p. 258. 
  7. Cicero. Selected Works. Translated by Grant. p. 157. 
  8. Cicero, Marcus Tullius (2001). On Obligations. Translated by Walsh, P. G. p. xxx. 
  9. Atkins, E. M.; Griffin, M. T. (1991). Cicero: On Duties (Cambridge Texts in the History of Political Thought). Cambridge University Press. p. xxvi. 
  10. Taylor, Hannis (1916). Cicero: A Sketch of His Life and Works. A.C. McClurg & Co. p. 9. 
  11. Leonhardt, Jürgen (2013). Latin: A World Language. Belknap Press. p. 99. 
  12. 12,0 12,1 12,2 12,3 Cicero, Marcus Tullius (2001). On Obligations. Translated by Walsh, P. G. p. xliii–xliv. 
  13. Manuel Cadafaz de Matos, "A PRESENÇA DE CÍCERO NA OBRA DE PENSADORES PORTUGUESES NOS SÉCULOS XV E XVI (1436-1543)", Humanitas 46 (1994)
  14. Erasmus' Epistolae 152
  15. Baldwin, T. W. (1944). William Shakspere's Small Latine & lesse Greeke 2. University of Illinois Press. p. 590. Suarchyvuotas originalas 2012-03-03. 
  16. Elyot, Thomas (1883). Paul, Kegan, ed. The Boke named the Governour 1. Trench, & Co. p. 91–94. 
  17. 17,0 17,1 Marshall, John (1994). John Locke: Resistance, Religion, and Responsibility. Cambridge University Press. p. 162, 164, 299. 
  18. Voltaire (1764). „Cicero“. Philosophical Dictionary Part 2. 


Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.