Senovės Kartagina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
𐤒𐤓𐤕𐤟𐤇𐤃𐤔𐤕
Kartagina
buvusi valstybė
Blank.png
814 m. pr. m. e. – 146 m. pr. m. e. Spqrstone.jpg

Coat of arms of

Coat of arms

Location of
Kartaginos valdos 264 m. pr. m. e.
Sostinė Kartagina
Kalbos finikiečių/pūnų, numidų, sen. graikų
Valdymo forma monarchija, respublika
Era antika
 - Įkurta 814 m. pr. m. e. m.
 - Sunaikinta 146 m. pr. m. e. m.
Valiuta Kartaginos šekelis

Senovės Kartagina (finik. 𐤒𐤓𐤕𐤟𐤇𐤃𐤔𐤕 = Qart-ḥadašt) – miestas-valstybė ir vėliau apie jį išaugusi imperija Šiaurės Afrikoje. Gyvavo nuo IX a. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kai buvo sunaikinta romėnų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 814 m. pr. m. e. finikiečių jūreiviai ir pirkliai iš Tyro miesto Levante įkūrė prekybos punktą, kuris pamažu virto Kartaginos miestu. Pasak legendos, miestą įkūrė karalienė Eliza (arba Didona), priversta bėgti iš Tyro, kai jos vyrą Ašerbą nužudė jos brolis Pigmalionas.[1] Miestas tapo svarbiu strateginiu punktu prie Viduržemio jūros, kurioje prekybinius kelius plėtojo finikiečiai. IV a. pr. m. e. Finikiją nusiaubė Asirija bei Senovės Persija, tad Kartagina tapo svarbiausiu finikiečių miestu ir ėmėsi globoti po Viduržemio jūros pakrantes pasklidusias kolonijas.[2] Galimas dalykas, kad į miestą suplūdo daug pabėgėlių iš Levanto.[3] 654 pr. pr. m. e. Kartagina įkūrė Ebūzos koloniją Balearų salose. Per karus su berberais ir numidais kartaginiečiai užėmė žemes Afrikos vakarinėje dalyje palei visą Viduržemio jūrą.[1]

Kartaginos valdyta Leptis Magna

Priešingai, nei kitos finikiečių kolonijos, Kartagina augo ne tik kaip jūrinės prekybos centras, bet tapo svarbiu Afrikos žemyno prekybiniu mazgu. Kartaginos gyventojai, patirdami nemažą graikų bei Afrikos tautų įtaką palaipsniui sukūrė savo kultūrą ir pradėti vadinti pūnais.[4] V a. pr. m. e. kartaginiečių keliautojų ir prekiautojų (Hanono Jūrininko, Himilko) ekspedicijos Vakarų Afrikoje pasiekė Senegalo upės žiotis ir Gvinėjos įlanką, Šiaurės vakarų Europoje – Bretanę ir galbūt Airiją. Kartaginiečiai prekiavo Sicilijos geležimi ir sidabru, Afrikos auksu, dramblio kaulu, laukiniais gyvūnais, juodaodžiais vergais, vynu, grūdais, aliejumi, amatininkų gaminiais.[1]

VI–V a. pr. m. e. susiklostė Kartaginos valstybės sistema, ypač, kai miestą ėmė valdyti Magonidų dinastija. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Seniūnų tarybai ir nuolat veikiančiai Dešimties tarybai, kurią sudarė iš Seniūnų tarybos renkami nariai. Aukščiausia vykdomoji valdžia priklausė Seniūnų tarybos renkamiems 2 magistratams – sufetams, kurie 1 metus valdė kartu. Teoriškai kiekvienas laisvas Kartaginos žmogus galėjo būti renkamas Seniūnų tarybos nariu. Faktiškai reali valdžia Kartaginoje priklausė kelioms kilmingiausioms ir turtingiausioms šeimoms.[1] Kartagina ypač plėstis pradėjo valdant Magonui I (550–530 m. pr. m. e.), kai ėmė viešpatauti vakarinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kartaginos karo vadai buvo renkami piliečių susirinkime, o kariaudavo samdyta kariuomenė, surinkta daugiausia iš numidų ir libių.[1]

~534 m. pr. m. e. kartaginiečiai su etruskais prie Alalijos (Korsikos sala) sumušė graikus fokajiečius. ~500 m. pr. m. e. jie sunaikino Tarteso miestą-valstybę Pietų Ispanijoje. IV–III a. pr. m. e. pūnai nuolat varžėsi ir dažnai kariavo su graikais dėl įtakos Viduržemio jūroje – ypač nuožmūs mūšiai vyko dėl strategiškai svarbios Sicilijos salos. 247–241 m. pr. m. e. Hamilkaro Barkos vedami pūnai įsiveržė į Siciliją ir pradėjo pirmąjį pūnų karą.

Deivės Tanit skulptūra iš Balearų
Kartaginiečių sidabrinė tatradrachma su finikine palme (IV a. pr. m. e.)
Pūnų stelos iš dab. Tuniso

241–237 m. pr. m. e. kilo Libijos karas, kai nesėkmingai pasibaigus Pirmajam pūnų karui, Mato vadovaujami sukilėliai Afrikoje sukilo prieš Kartaginos hegemoniją. Sukilimas buvo numalšintas, valdžią Kartaginoje perėmė Hamilkaro Barkos grupė, kuri rėmėsi amatininkais ir jūreiviais. Kartagina, vedama Hasdrubalo, o vėliau Hanibalo užėmė romėnų sąjungininkų Sagunto miestą Iberijoje (Ispanija) ir tuo išprovokavo antrąjį pūnų karą. Hanibalas sausumos keliu per Alpes įsiveržė į Italiją. Šį karą vėl pralaimėję, pūnai liko valdyti tik Afrikoje ir neteko didžiosios dalies laivyno.[1]

195 m. pr. m. e. Hanibalas buvo išrinktas Kartaginos sufetu. Jis bandė pertvarkyti valstybę, ją sudemokratinti; tai sukėlė oligarchijos nepasitenkinimą. Valdovas pabėgo į Bitiniją. Vėliau Kartagina kiek atsigavo, bet per trečiąjį pūnų karą romėnų visiškai sunaikinta. Roma užkariautas žemes prijungė prie Afrikos provincijos bei Mauritanijos karalystės.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartaginos valstybėje susidarė savita kultūra, kuri gerokai skyrėsi nuo finikietiškos: pūnai ne tik buvo gabūs jūrininkai bei prekybininkai, tačiau buvo išplėtoję ir karybą bei užsienio politiką. Graikų ir romėnų autoriai aprašinėja prabangų kartaginiečių gyvenimą, pašiepia jų polinkį į materialines gerybes, godumą, apsukrumą.[5]

Verstasi žemdirbyste (alyvmedžiai, vynuogės, granatai, figos, migdolai), gyvulininkyste (avys, galvijai, vištos), bitininkyste, vyno gamyba, amatais (kalyba, puodininkyste, vilnos karšimu).[6]

Pūnai praktikavo semitiškos kilmės politeistinę, labai sinkretinę religiją.[7] Pagrindinės dievybės buvo Baalas Chamonas ir Tanit.[8] Kitos svarbesnės minimos dievybės buvo Ešmunas, Rešefas, Astartė (paskui sutapatinta su Tanit), Melkartas.[9] Vėliau išpopuliarėjo graikų bei egiptiečių dievai (Izidė, Demetra, Besas, Persefonė ir kt.).[10] Kartaginoje buvo gajus ir įtakingas šventikų luomas, religija vaidino svarų politinį ir visuomeninį vaidmenį.[1] Kai kurie antikos autoriai mini pūnus aukojus vaikus.[11]

Pūnų laikotarpio Kartaginos dailės ištakos – Finikijos dailė, įtaką jai darė Egipto, Graikijos, Etrūrijos menas. Išliko VII–II a. pr. m. e. kapaviečių, kuriose rasta su laidojimu susijusių reikmenų: juvelyrinių dirbinių, molinių šviestuvų, indų, statulėlių, kaukių ir kitų. Rasta sarkofagų su žmogaus skulptūriniais atvaizdais, stelų, skirtų dievams Baalui ir Tanit. Vėliau pastebima romėnų meno įtaka.[1]

Valdovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartaginos monarchų (vad. šafetų) sąrašas: Didonidai

  • Didonė ~814–760 m. pr. m. e.
  • ?
  • Hanonas I ~580–556
  • Malchas I ~556–550

Magonidai

Hanonidai

Po Hamilkaro I mirties (480 m. pr. m. e.) karalius nustojo galios – ją perėmė Seniūnų taryba. 308 m. pr. m. e. Bomilkaras pabandė atkurti karaliaus galias, bet to jam padaryti nepavyko, ir įkurta respublika.[12]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Kartagina. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  2. Henry Charles Boren (1992). Roman Society: A Social, Economic, and Cultural History. D.C. Heath. p. 50.
  3. Baker, G. P. (1999). Hannibal.
  4. Serge Lancel, Carthage – A History, Blackwell, 1997. pp. 81–83
  5. Dexter Hoyos, The Carthaginians, Routledge, pp. 58-61.
  6. Gilbert and Colette Picard, Daily Life in Carthage, London: George Allen & Unwin 1961.
  7. Stéphanie Binder, Dan Jaffé (31 July 2010). Studies in Rabbinic Judaism and Early Christianity: Text and Context. BRILL. p. 221.
  8. Ephraim Stern; William G. Dever (November 2006). „Goddesses and Cults at Tel Dor“. In Seymour Gitin (ed.). Confronting the Past: Archaeological and Historical Essays on Ancient Israel in Honor of William G. Dever. J. Edward Wright, J. P. Dessel. Eisenbrauns. p. 177.
  9. Fernand Braudel (9 February 2011). „6: Colonization: The Discovery of the Mediterranean 'Far West' in the Tenth to Sixth Centuries B.C.“. Memory and the Mediterranean. Random House Digital, Inc.
  10. Dexter Hoyos. The Carthaginians (Peoples of the Ancient World) , Routledge, 2010.
  11. Serge Lancel (1999). Hannibal. Wiley.
  12. Andrew Lintott, Violence, Civil Strife and Revolution in the Classical City: 750–330 BC, Routledge, 2014, p. 66.