Beždžionė ant pagalio

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – stilius, kabutės, nelietuviški išsireiškimai, skyryba
Jei galite, sutvarkykite.
Monkey on a Stick
Monkey on a stick 1st ed.jpg

Pirmojo leidimo viršelis

Autoriai John Hubner
Lindsay Gruson
Šalis JAV
Žanras Tiriamoji žurnalistika
Sritis Krišnaitai
Originalus leidimas
Pavadinimas Monkey on a Stick: Murder, Madness and the Hare Krishnas
Šalis JAV
Kalba anglų
Leidykla Harcourt
Išleista 1988 m.
Formatas Kietais viršeliais
Puslapių 414
ISBN: 0151620865
ISBN-13: 978-0151620869
OCLC: 24273335

„Beždžionė ant pagalio: žudymai, beprotystė ir krišnaitai“ (angl. Monkey on a Stick: Murder, Madness and the Hare Krishnas) – knyga, parašyta amerikiečių žurnalistų John Hubner (laikraščio „San Jose Mercury News“ korespondentas) ir Lindsay Gruson („The New York Times“ korespondentas).[1]

Knygą 1988 metais išleido leidykla „Harcourt Brace Jovanovich“ ir ji tapo bestseleriu.

„Beždžionė ant pagalio“ yra dokumentinio detektyvo žanro knyga, kurioje pasakojama apie Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos (ISKCON) pirmąjį 20-tį metų, skiriant pagrindinį dėmesį eilei dramatiškų nusikaltimų, kuriuos padarė krišnaitai.[2][3]

Laikraštyje „The New York Times“ rašoma, kad knyga pasakoja apie tai, kaip „besišypsodami nušvitimo kelyje, kai kurie krišnaitai prekiavo narkotikais, mušė žmonas, išnaudojo vaikus, padeginėjo, apgaudinėjo, reketavo, savindavosi turtą, vogė ir užmušinėjo“.[4]

Knygą dažnai naudoja antikultinių judėjimų atstovai Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos ir jos vadovų diskreditacijai.[5]

Knygos rašymo istorija ir publikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis knygos leidimas išėjo 1988 metais.[6] Prieš pasirodant knygai, tie patys autoriai išspausdino straipsnį pavadintą „Skambinkite Om žmogžudystės atveju“, kuris buvo išspausdintas 1987 metais „Rolling Stone“ žurnale.[6] Straipsnyje aprašyta visa virtinė nusikaltimų, kuriuos padarė krišnaitai Jungtinėse Amerikos Valstijose: dvi žmogžudystės, prekyba narkotikais ir t. t.[7][8] Žurnalo „Rolling Stone“ tiražas buvo beveik milijonas egzempliorių.[7] Šį straipsnį perspausdino daugybė kitų amerikietiškų leidėjų.[7] Rezultate, skandalingoji publikacija buvo išspausdinta beveik visur.[7] Straipsnio autoriai buvo žurnalistai John Hubner ir Lindsay Gruson.[7] John Hubner dirbo korespondentu Kalifornijos laikraštyje „San Jose Mercury News“, o Lindsay Gruson – „The New York Times“.[7] Šiuose leidiniuose John Hubner ir Lindsay Gruson išpublikavo eilę straipsnių apie krišnaitus.[7] Greitai po straipsnio žurnale „Rolling Stone“ pasirodymo, garsi amerikietiška leidykla „Harcourt“ sudarė kontraktą su autoriais dėl knygos parašymo šia tema.[7] Hubner ir Gruson tęsė žurnalistinį tyrimą, surinkę didelį kiekį informacijos, „varijuojančios nuo tragiškos iki komiškos“.[1] Remdamiesi šia medžiaga parašė knygą „Beždžionė ant pagalio“, pateikdami joje „labiau išplėstą, tačiau nuo to netapusiu labai giliu aprašymą hinduistinio religinio judėjimo, įkurto 1965 metais Manhatano Ist Vilidžo (East-Village) kvartale.[6] Nori Muster savo knygoje „Dvasios išdavystė“ prisimena, kad prieš pat pasirodant knygai „Beždžionė ant pagalio“, ISKCON ministras ryšiams su visuomene Mukunda Goswami ir ISKCON valdymo tarybos pirmininkas Ravinda Svarupa susitiko su John Hubner ISKCON šventykloje Los Andžele ir davė jam interviu.[9]

Mukunda leido autoriams naudoti fotografijas iš „Bhaktivedanta Book Trust“ leidyklos archyvų ir oficialaus krišnaitų laikraščio „ISKCON World Review“.[9] Poto Hubneris pakvietė Mukundą, Ravindrą Svarupą ir „ISKCON World Review“ redaktorius papietauti krišnaitų vegetariniame restorane, kuriame visi kartu aptarė knygą ir žurnalistų rolę demokratinėje visuomenėje.[9] Po knygos išleidimo, Larry King pakvietė John Hubnerį į savo šou. Hubneris papasakojo apie priežastis paskatinusias jį parašyt knygą. Tame tarpe jis pasakė:

Cquote2.png Aš – XX a. 7-ojo dešimtmečio vaikas, Larri. Aš puikiai prisimenu kaip šitie žmonės pirmą kartą pasirodė miestų gatvėse ir universitetiniuose miesteliuose. Įdomu buvo stebėti kaip hinduizmas atėjo į Ameriką. Aš nieko apie tai nežinojau, ir kaip ir dauguma žmonių, toliau ėjau savo keliu visiškai apie juos pamiršęs. Tačiau po 15–20 metų aš sužinojau keletą dalykų, kuriuos tu paminėjai – žmogžudystes ir t. t. Man tapo įdomu, kaip kažkas, kas prasidėjo taip gerai, galėjo pavirsti į blogį.[10]

{{{2}}}

Cquote1.png

Į Larry King klausimą, kaip galima paaiškint Krišnos sąmonės judėjimo tokį spartų augimą Amerikoje, Hubner atsakė, kad Prabhupada atvyko į Ameriką pačiu tinkamiausiu laiku, kadangi jaunoji karta nusivylė judaizmu ir krikščionybe ir ieškojo naujų atsakymų. Hubner pareiškė, kad Prabhupada nebuvo charizmatinė asmenybė ir, kad jo jėga buvo tikrai dvasinė. Jis pateikė žmonėms naują kelią, kuriuo jie galėjo eiti, ir padarė Krišnos sąmonės judėjimą tiltu tarp Rytų ir Vakarų.[11]

Daugelis sužinojo apie knygą perskaitę reklamą žurnale „Time“, kuriame buvo parašyta: „Narkotikai, iškrypimai, prievarta prieš vaikus, žmogžudystės – visa tai vardan religijos. Dabar jūs galite sužinot kokie jie yra iš tikrųjų – gąsdinančioje naujoje knygoje apie sektą, kurioje buvo praktikuojama meilė, paprastumas ir atsidavimas Dievui, o sektos vadai buvo paskendę pinigų ir valdžios troškime.“.[12]

Knygos pavadinimas kilo nuo žiauraus indų valstiečių papročio.[12] Tam, kad atpratint beždžiones nuo bananų vogimo, valstiečiai pakabina užmuštą beždžionę ant pagalio šalimais bananų plantacijos lauko ir palieka beždžionės lavoną pūti. Kitos beždžionės matydamos kabančią negyvą beždžionę ant pagalio laikydavosi atokiau nuo bananų.[12] Autoriai teigia, kad beždžione ant pagalio ISKCON organizacijai tapo buvęs organizacijos narys Steve Bryant, kuris demaskavo ISKCON organizacijos „korumpuotą vadovybę“. Buvęs ISKCON organizacijos narys Thomas Drescher užmušė Steve Byrant‘ą 1986 metais Los Andžele.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1966 metų birželį senyvas indų sanjasinas A. C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada, neseniai atvykęs į NiujorkąKalkutos, Antrajame Aveniu išsinuomavo buvusios parduotuvės patalpas, kuriose pradėjo skaityt paskaitas apie Bhagavad Gitą ir Krišną.[1] Prabhupados auditorija pagrinde buvo studentai ir hipiai, kuriuos jis kvietė tarnaut Krišnai, atsisakyti mėsos valgymo, narkotikų, cigarečių, kavos, nesantuokinių lytinių santykių; nešiot tradicinę indišką aprangą; nusiskusti galvas; pažymėti kaktas specialiu ženklu iš molio (tilaka) ir kartoti „Harė Krišna“ mantrą 1728 kartus per dieną.[1] Tie, kurie sugebės tai padaryti, išsivaduos iš majos poveikio, materialaus pasaulio iliuzijos, ir taps instrumentais Dievo rankose.[1] Prabhupados pamokslai pritraukė jaunus klausytojus, trokštančius dvasinės disciplinos, tačiau atmetusius judėjo-krikščionybę kaip atsibodusį tėvų palikimą.[1] Tuo tarpu Krišna labai artimas kontrakultūrai: Krišna grojo su fleita, vaikščiojo pėškom, puošė save girliandomis iš gėlių, ir šoko su gopėmis (karvių piemenaitėmis).[1] 1967 San Franciske vienas iš Prabhupados mokinių, Mukunda Gosvami Dasa, atidarė antrą Krišnos šventyklą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir organizavo Mantra-Rock Dance koncertą, kuriame dalyvavo Prabhupada, Janis Joplin, The Grateful Dead ir Alenas Ginzbergas.[1] Tūkstančiai jaunų žmonių dainavo koncerte „Harė Krišna“ mantrą [1] 1968 metais Džordžas Harrisonas ir krišnaitų grupė „Radha Krishna Temple“ iš Radža-Krišnos šventyklos Londone įrašė plokštelę su mantros „Harė Krišna“ dainavimu, ir jau pirmą dieną po išleidimo buvo parduota 70 tūkstančių jos egzempliorių.[1] Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija (ISKCON) greitai augo, „išaugdama iki neįtikėtinų matmenų“, tuo tarpu kai kurie krišnaitai kritp atgal į mają, įsitraukdami į įvairias nusikalstamas veiklas: prekybą narkotikais, prievartą prieš vaikus, apgavystes, vagystes ir žmogžudystes.[1]

Rinkdami ritualines aukas (vadinamas sankirtanu), krišnaitai pradėjo naudoti krūvą apgaulės triukų.[1] Krišnaitai persirenginėdavo iš sari į bliuskutes su dekoltė ir surenkdavo po kelis šimtus dolerių per dieną neva vaikams Afrikoje ir Vietnamo karo veteranams.[1] Kai kurie krišnaitai ėjo dar toliau: Gurukripa Svami ir jo vadovaujama „sankirtano grupė“ plėšė juvelyrines parduotuves Japonijoje, o krišnaitai iš Laguna-Beach šventyklos Kalifornijoje uždirbo milijonus dolerius veždami kontrabandinį hašišo sviestą iš Pakistano.[1] Gautas pelnas buvo naudojamas naujų krišnaitinių šventyklų statymui.[1]

Po to, kai sužinojęs apie savo mokinių nusikaltimus Prabhupada numirė 1977 metais, tarp Prabhupados paskirtų 11 guru-įpėdinių užvirė kova dėl valdžios.[1] Tuo metu, kai mokiniai gyvena labai paprastai ir neturtingai, tai guru lenktyniauja tarpusavyje pirkdami brangų nekilnojamą turtą ir prabangius automobilius.[1] Vienas iš guru, Hansadutta Swami, išleido 35 000 dolerių religinio rock‘n‘rolinio albumo Nice but Dead įrašymui. The New York Times vertinimu – albumas yra „rinkinys kitų gurų užpuldinėjimų skambant gitaros akompanavimui“.[1]

Tačiau visus kitus guru pralenkia Kirtanananda Swami. 1968 metais jis įkūrė krišnaitų žemės-ūkio bendruomenę Vakarų Virdžinijoje, kurią pavadino Naujuoju Vrindaban – pagerbdamas Vrindaban – šventą vietą Indijoje, kurioje pagal padavimą Krišna praleido savo vaikystę.[1] Naujajame Vrindabane mokiniai nešiojo Kirtananandą brangakmeniais papuoštame soste ir nemokamai dirbo po 14 valandų per dieną statydami prabangius „Prabhupados auksinius rūmus“, skirtus Prabhupadai.[1] Kad apsiginti nuo galimų „karmi“ (barbarų mėsėdžių arba paprastų nekrišnaitų) atakų, bendruomenės nariai surenko nelegalių ginklų arsenalą.[1] Tuo metu bendruomenė tapo smurto ir konfliktų arena tarp bendruomenės narių. [1] Greičiausia su Kirtanananda žinia, vieną marginalų Naujojo Vrindabano narį užmušė ir jo palaikus palaidojo šalia bendruomenės teritorijos tekančios upės dugne.[1] Autoriai aprašo kaip žmogžudys bado auką peiliu reikalaudamas kartot „Harė Krišna“ mantrą, manydamas kad jei auka mirs kartodama mantrą, tai ji įgaus galimybę praktikuot dvasinį gyvenimą sekančioje reinkarnacijoje.[1] Praėjus trejiems metams, tas pats krišnaitas Kalifornijoje užmušė kitą buvusį ISKCON narį Steve Bryant‘ą, kuris demaskavo visuomenei Kirtananandos nusikalstamą veiklą.[1]

Knygos pratarmėje Hubner ir Gruson rašo, kad “Krišnos sąmonė savyje talpina Rytų religijų išmintį ir gali daug ką pasiūlyti Amerikai. Visame pasaulyje netgi šiandien yra daugybė nuoširdžių krišnaitų, giedančių „Harė Krišna“. Autoriai taip pat pastebi, kad kaip taisyklė, po charizmatinio lyderio-įkūrėjo mirties, naujuose religiniuose judėjimuose ateina krizinis periodas. Judėjimo misijos sėkmingumas arba sužlugimas priklauso nuo to, kaip lyderio įpėdiniai skelbs įkūrėjo mokymą. Vieną iš pagrindinių priežasčių kodėl ISKCON organizacijoje įvyko krizė po Prabhupados mirties, autoriai įvardija daugelio guru norą „tapti Prabhupada, o ne skelbti Prabhupados mokymą“. Autorių nuomone, dėl šios priežasties, iki 1980-tujų metų vidurio „ISKCON tapo grupe tarp savęs konkuruojančių kultų, kuriuose buvo praktikuojamos žmogžudystės, prievarta prieš moteris ir vaikus, prekyba narkotikai ir apgavystės, kurios nustebintų netgi italijos mafijos doną“. Tačiau, autoriai pažymi, kad nuo 1987 reformatoriai ISKCON viduje bando apvalyti organizaciją nuo visų knygoje aprašytų baisumų, su viltimi atstatyti švarius dvasinius principus, ant kurių buvo pastatyta ISKCON organizacija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 1,19 1,20 1,21 1,22 1,23 1,24 Anne Fadiman. "Not What Krishna Had in Mind", The New York Times, 1988-11-20. Nuoroda tikrinta 2011-01-09. (en)
  2. Marybeth F. Ayella (1998). Insane Therapy: Portrait of a Psychotherapy Cult. Temple University Press. ISBN 1566396018.
  3. Leonard Angel (1994). Enlightenment East and West. Albany: SUNY Press. ISBN 079142054X.
  4. George Johnson (1990-04-08). „New & Noteworthy: MONKEY ON A STICK: Murder, Madness, and the Hare Krishnas, by John Hubner and Lindsey Gruson.“. The New York Times (anglų). Suarchyvuotas originalas 2012-07-06. Nuoroda tikrinta 2011-01-13. „While smiling their way to enlightenment, some Hare Krishnas became involved in drug dealing, wife beating, child abuse, arson, fraud, extortion, embezzlement, robbery and murder, according to this book.“ 
  5. С. М. Дударенок (2004). Нетрадиционные религии на Дальнем Востоке: история и современность. Владивосток: Изд-во Дальневосточного университета. ISBN 5744416404.
  6. 6,0 6,1 6,2 R. Z. Sheppard. „Books: Good Hustle, Bad Karma MONKEY ON A STICK“ (Monday, Nov. 07, 1988). 
  7. 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 7,6 7,7 Nori Muster (2001). Betrayal of the Spirit: My Life Behind the Headlines of the Hare Krishna Movement, 2nd ed, Urbana: University of Illinois Press. ISBN 0252065662.
  8. Dick Anthony, Thomas Robbins. „Conversion and “Brainwashing” in New Religious Movements“ (en) (2004). 
  9. 9,0 9,1 9,2 Nori Muster (2001). Betrayal of the Spirit: My Life Behind the Headlines of the Hare Krishna Movement, 2nd ed, Urbana: University of Illinois Press. ISBN 0252065662.
  10. «I’m a child of the 60s, Larry, I grew up, I remember extremely well when these people first appeared on college campuses and on city streets. And it was enlightening, here was a Hindu religion that had come to America. I didn’t know anything about it, and like most people, I went my own way, forgot about it, and than 15-20 years later I’ve heard about some of the things that you’ve mentioned: murder, madness and that sort of thing. And I wondered how something that has started so good could have turned evil».
  11. «Prabhupada was not a charismatic figure, his power was really spiritual, and he laid out a new path for people to follow, so the religion became a bridge between East and West».
  12. 12,0 12,1 12,2 Nori Muster (2001). Betrayal of the Spirit: My Life Behind the Headlines of the Hare Krishna Movement, 2nd ed, Urbana: University of Illinois Press. ISBN 0252065662.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]