Pereiti prie turinio

Atraminės lentinės šaknys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Atraminės lentinės šaknys – tai didelės, plačios, neretai panašios į lentas, iš visų pusių negiliai įsišaknijusio medžio šaknys. Paprastai medžiai su tokiomis šaknimis dažniausiai aptinkami maistingųjų medžiagų stokojančiuose drėgnųjų atogrąžų miškų nelabai giliuose dirvožemiuose, subtropikų drėgnuose miškuose, rečiau pasitaiko atramines lentines šaknis turintys medžiai ir vidutinių platumų klimato regionuose.

Didžialapis fikusas (Ficus macrophylla) su atraminėmis lentinėmis šaknimis, augantis Naujojo Pietų Velso Vingam Brušo (Wingham Brush) gamtos rezervate

Atraminės lentinės šaknys suteikia medžiams ypatingą stabilumą, neleidžia medžiui nuvirsti, sekliuose atogrąžų miškų dirvožemiuose. Jos būdingos daugeliui medžių rūšių, augančių drėgnuose miškuose, bei keletui rūšių, augančių mangrovių ir pakrantiniuose miškuose.[1] Šaknys gali susipinti su kitų medžių šaknimis ir sudaryti sudėtingą tinklą, kuris gali padėti išlaikyti aplinkinius medžius. Kai atraminės lentinės šaknys skleidžiasi horizontaliai, po atramos šaknimis yra iš smulkių šaknų tinklų sudarytos „šukos“, jos gali aprėpti didesnį plotą maistingų medžiagų kaupimui, bet nesiskverbia giliai į dirvožemį, o tiesiasi netoli viršutinio dirvožemio sluoksnio, nes čia yra visų pagrindinių maisto medžiagų kiekis.[2]

Atraminės lentinės šaknys gali būti labai įvairaus dydžio – nuo vos pastebimų iki užimančių daugybės kvadratinių metrų plotą. Jos gali užaugti iki 9 m aukščio ir nuo kamieno skleistis virš dirvožemio 30 m, paskui po žeme dar 30 m.

Vienas didžiausių tokias šaknis yra turėjęs didžialapio fikuso (Ficus macrophylla) individas, augęs atokiame „Fig Tree Pocket“ Brisbano rajone (Australijos Kvinslando valstija) ir buvo nufotografuotas 1866 m. kartu su suaugusiu vyru. Šio medžio atraminės lentinės šaknys siekė 12-15 m ilgį ir buvo 11-12 m aukščio, net vidurinė atraminių lentinių šaknų dalis buvo dvigubai aukštesnė už suaugusį vyrą. Šis medis žuvo dėl potvynio padarytos žalos 1893 m.

Aukščiausias atramines lentines šaknis turi Amazonės baseine augančios Bombakmediniai (Bombacaceae) šeimai priklausančios Huberodendron genties medžių rūšys, jos siekia iki 21 m aukščio, kai patys medžiai užauga maždaug iki 44 m aukščio.[3]

Plačiausias atramines lentines šaknis turi tikrieji kapokmedžiai (Ceiba pentandra), augantys neotropikuose ir atogrąžų Afrikoje. Jų atraminės lentinės šaknys gali tęstis iki 20 m nuo medžio.[4]

Medžiai su atraminėmis lentinėmis šaknimis Europoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalis medžių rūšių augančių Vidurio Europoje, taip pat gali suformuoti atramines lentines šaknis drėgname arba nepralaidžiame dirvožemyje. Tai pasakytina ne tik apie gluosnių (Salix) ir tuopų (Populus) genties rūšis, bet ir paprastasias vinkšnas (Ulmus laevis), kurios yra viena iš nedaugelio Vidurio Europos medžių rūšių, galinčios suformuoti atramines lentines šaknis. Šie medžiai yra prisitaikę prie užliejamų lygumų buveinių ir gali ištverti kelias savaites trunkančius potvynius. Kadangi dėl drėgno, nepralaidaus dirvožemio šaknys nepakankamai aprūpinamos deguonimi, gilios šaknys negali susiformuoti, todėl gali susiformuoti atraminės lentinės šaknys, kurios gali padidinti medžiui ribotą stabilumą.[5]

  1. jstor.org / The Buttresses of Rain-Forest Trees; W. D. Francis. Bulletin of Miscellaneous Information (Royal Botanic Gardens, Kew), Vol. 1931, No. 1 (1931), pp. 24-26 (4 pages). Published By: Springer
  2. academic.oup.com / The function of buttress roots: a comparative study of the anchorage systems of buttressed (Aglaia and Nephelium ramboutan species) and non-buttressed (Mallotus wrayi) tropical trees; Authors: M.J. Crook, A.R. Ennos, J.R. Banks. Journal of Experimental Botany, Volume 48, Issue 9, September 1997, Pages 1703–1716, https://doi.org/10.1093/jxb/48.9.1703 | Published: 01 September 1997
  3. An Introduction to Tropical Rain Forests; Whitmore, Timothy C. (1990). Oxford: Clarendon Press. p. 51 (photo fig 3.31).
  4. Furley, Peter A. D.Phil.; Newey, Walter W. Ph. D. (1983). Geography of the Biosphere. London: Butterworth. page 279 (fig. 12.5 with caption).
  5. researchgate.net / Stammumfangerfassung an Naturdenkmalen und Champion Trees; Authors: Andreas Roloff, Christoph Michels | April 2018