1989 m. Tiananmenio aikštės protestai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žmogus prieš tanką. Ši žymi nuotrauka, nufotografuota Džefo Vaidenerio, vaizduoja vieną nežinomą žmogų, pastojusį kelią LIA pasiųstai tankų kolonai.

1989 m. Tiananmenio aikštės protestai, neretai vadinami Tiananmenio aikštės žudynėmis, oficialiai Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) vadinami Birželio ketvirtosios incidentu (siekiant išvengti sumaišymo su dviem prieš tai vykusiais protestais šioje aikštėje, buvo 1989 m. balandžio 14 d. prasidėjusios masinės demonstracijos, vykusios daugiausiai šalia ir pačioje centrinėje Pekino aikštėje. Protestus daugiausia rėmė studentai ir intelektualai.

Protestai vyko 1989 m., metais, kai dauguma komunistinių režimų buvo ant žlugimo ribos ar jau žlugę. Demonstracijas įkvėpė už demokratiją ir prieš korupciją kovojusio tarnautojo Hu Jaobango, kurį protestuotojai norėjo apgedėti, mirtis. Hu laidotuvių išvakarėse Tiananmenio aikštėje susirinko 100 000 žmonių.[1] Tačiau protestuose trūko vieningo tikslo ir vadovavimo. Tarp protestuotojų buvo santvarka nusivylusių pačių KKP narių bei laisvos rinkos reformatorių, kurie buvo prieš vyriausybės autoritarizmą ir reikalavo ekonominių pokyčių bei demokratinių reformų.[2] Demonstracijos prasidėjo Tiananmenio aikštėjė, tačiau netrukus išplito į gretimas Pekino gatves, o plataus masto mitingų būta ir kituose Kinijos miestuose, pvz., Šanchajuje, kur jie praėjo palyginti taikiai.

Judėjimas tęsėsi septynias savaites po Hu mirties. Net apytikris mirčių skaičius nežinomas, tačiau manoma, kad galėjo žūti 2000 ar daugiau žmonių.

Po sukilimų numalšinimo buvo masiškai suiminėjami protestuotojai ir jų palaikytojai, išvaikyti mažesni mitingai kituose Kinijos miestuose, šalyje uždrausta užsienio spauda ir griežtai kontroliuojamas vykusių įvykių pateikimas KLR spaudoje. Partijos nariai, viešai pareiškę palaiką protestuotojus, buvo šalinami, o kai kuriem aukšto rango KKP nariams, įskaitant patį tuometinį KKP generalinį sekretorių Džao Zijangą, buvo skirtas namų areštas. Dėl jėga numalšintų demonstracijų KLR vyriausybę daugelis valstybių pasmerkė.[2]

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kinų kalba įvykiai geriausiai žinomi kaip Birželio ketvirtosios judėjimas, Birželio ketvirtosios įvykis arba tiesiog šeši-keturi (kin. 六四, pinyin: Liù-Sì, birželio 4). Pirmasis pavadinimas atitinka įprastus iki tol Tiananmenio aišktėje vykusių dviejų masinių protestų (Gegužės ketvirtosios judėjimo 1919 m. ir Balandžio penktosios judėjimo 1976 m.) pavadinimus.

Pvadinimuose dominuojanti birželio 4 diena nurodo datą, kai Liaudies Išvadavimo Armija jėga išvaikė Tiananmenio aišktės protestuotojus, nors paliepimai duoti ir pradėti vykdyti birželio 3-ąją. Kiti įvykių pavadinimai kinų k.: Birželio ketvirtosios žudynės (kin. 六四屠殺, pinyin: Liù-Sì Túshā). KLR vyriausybės oficialiuose dokumentuose įvykiai vadinami Politiniais neramumais tarp 1989 m. pavasario ir vasaros.[3]

Kiti pavadinimai, tokie kaip 89 tautos judėjimas (supaprastintais hieroglifais: 八九民运, tradiciniais kinų hieroglifais: 八九民運) taip pat vartojami nusakant įvykių visumą. Data gegužės 35-a yra kartais vartojama vietoje birželio 4-os, siekiant apeiti Kinijos vyriausybės nustatytus apribojimus naršant internete.[4]

Eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1978 m. Deng Siaopingas įvykdė daug ekonominių ir politinių reformų, kurios lėmė laipsnišką perėjimą į rinkos ekonomiką ir liberalesnį politinį klimatą nei valdant Mao Dzedunui.

Kai kurie studentai ir intelektualai manė, kad reformos buvo nepakankamos ir kad Kinijai reikia reformuoti savo politinę sistemą. Jie taip pat buvo susirūpinę dėl Komunistų Partijos socialinės kontrolės, juolab kai tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo vykdoma glastnost politika. Panašios reformos Kinijoje tikėjosi ir aktyvistai. Daug darbininkų, dalyvavusių protestuose, taip pat norėjo demokratinių reformų, tačiau nepritarė naujai ekonominei politikai. Taigi protestuoti buvo susirinkę tiek ekonominės liberalizacijos šalininkai, tiek jos priešininkai, tuo tarpu vienokio ar kitokio politinio laisvėjimo siekė beveik visi protestuotojai.

Milžiniško masto Tiananmeio aikštės protestus paskatino buvusio KKP generalinio sekretoriaus generolo Hu Jaobango, pasisakiusio už sparčias reformas ir beveik atvirai reiškusio panieką „maoistų ekscesui“ ir dėl to 1987 m. nušalinto nuo posto, mirtis. Jo nušalinimą nuo valdžios iš dalies lėmė ir 1986-87 m. kilę prodemokratiniai studentų protestai.[5]

Tarptautinė reakcija[taisyti | redaguoti kodą]

Tiananmenio įvykiai buvo pirmieji tokio tipo įvykiai, parodyti Vakaruose.[6] Dauguma valstybių pasmerkė vieksmus, kurių Kinijos vyriausybė ėmėsi prieš protestuotojus.[7] Tarp kritikavusių buvo ne tik Vakarai, bet ir kai kurios Rytų Europos, rytinės Azijos ir Lotynų Amerikos šalys, taip pat Šiaurės Amerikos šalys ir Australija. Pažymėtina, kad daug Azijos šalių išliko tylios protestų metu - Indijos vyriausybė į žudynes atsakė liepdama valstybinei televizijai kuo mažiau informuoti apie įvykius Pekine, kad nepaaštrintų santykių su Kinija, ir oficialiai pareiškė susirūpinimą.[8] Šiaurės Korėja, Kuba, Čekoslovakija ir Rytų Vokietija, buvo tarp tų keleto valstybių, kurios palaikė Kinijos veiksmus ir pasmerkė protestus.[7] Užjūrio Kinijos studentai buvo surengę demonstracijas daugely Europos, Amerikos, Artimųjų Rytų ir Azijos valstybių.[9]

Organizacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Jungtinių Tautų vėliava Jungtinės Tautos: Generalinis sekretorius Javier Perez de Cuellar pareiškė susirūpinimą pridėdamas, kad JT chartija draudžia valstybėms kištis į kitos valstybės narės vidaus reikalus (ypatingai turinčias veto teisę ir vietą Saugumo Taryboje).[10]
Europos Sąjunga Europos ekonominė bendrija pasmerkė vyriausybės atsaką ir nutraukė paskolas bei planavo UNHCR teikti rezoliuciją dėl žmogaus teisių pažeidimų.[11][12] Europos Sąjunga yra išlaikiusi ginklų tiekimo Kinijai embargą iki šios dienos.

Valstybės[taisyti | redaguoti kodą]

Memorialas, kuriame pavaizduotas sulaužytas dviratis ir tanko pėdsakai - Tiananmenio aikštės protestų simbolis - Vroclavoje, Lenkijoje.

Japonijos vėliava Japonija: Japonijos vyriausybė atsaką pavadino „netoleruotinu“ ir įšaldė paskolas Kinijai. Japonija taip pat buvo pirmoji G7 narė, atkūrusi aukšto lygmens santkius su Kinija po kelių mėnesių.[13][14]
Mianmaro vėliava Mianmaras: Mianmaro chunta palaikė Kinijos vyriausybės veiksmus, tuo tarpu opozicijos lyderė Aung San Suu Kyi juos pasmerkė, sakydama: „Mes tai smerkiame. Tai jau nutiko Birmoje“, mes norime, kad pasaulis remtų Birmą, todėl mes stojame Kinijos studentų pusėn.[15]
Pietų Korėjos vėliava Pietų Korėja: Užsienio reikalų ministerija išreiškė „gilų susirūpinimą“ ir išreiškė viltį, kad situacija nebus bloginama. Pareiškime taip pat skatintas dialogas tam, kad ginčas būtų išspręstas taikiai.[16]
Rytų Vokietijos vėliava Rytų Vokietija: VDR vyriausybė palaikė kariuomenės veiksmus. Liaudies Rūmai pasirašė rezoliuciją, kurioje VDR pareiškė paramą malšinant „kontrrevoliucines riaušes“. VDR politikai Hans Modrow, Günter Schabowski ir Egon Krenz nuvyko į Kiniją, kad įrodytų savo išskirtinį palaikymą.[17][18]
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga: Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas viešai vyriausybės veiksmų nekritikavo, bet reikalavo imtis reformų. Tuo metu po neseniai vykusio viršūnių susitikimo Pekine buvo nuspreęsta gerinti santykius tarp TSRS ir KLR, tačiau įvykiai kurstė diskusijas apie žmogaus teises ir TSRS užsienio politiką. Tuo tarpu baujai atsiradusios opozicinės grupės smerkė KLR vyriausybės atsaką. Praėjus dešimčiai dienų po incidento vyriausybė išreiškė apgailestavimą, reikalaudama politinio dialogo tarp protestuotojų ir vyriausybės. Prie TSRS ambasados Pekine vyko viešos demonstracijos. Atstovas spaudai Genadijus Gerasimovas birželio 10 d. teigė, kad Kremlius yra „labai susirūpinęs“ dėl incidento.[19][20]

Įvykio vaizdavimas populiariojoje kultūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Kino filme Rapid Fire, kuriame vaidina Brendonas Li, yra vaizdų iš Tiananmenio aikštės žudynių. Šiame filme Brendono Li įkūnytas veikėjas yra JAV vyriausybės tarnautojo, kurio tėvas tapo demonstracijų auka, sūnus.

Kinų režisieriaus 2006 m. Lou Je surežisuotame filme „Vasaros rūmai“ yra suvaidintų šių protestų scenų.

Egzekucija“, Tiananmenio aikštės žudynių paskatintas paveikslas, tapo brangiausiu šiuolaikinio Kinijos meno kūriniu, parduotu 2007 m.[21]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Keesing's Record of World Events". Volume 35, p. 36587. 1989.
  2. 2,0 2,1 Nathan, Andrew J. (January/February 2001). "The Tiananmen Papers." Foreign Affairs.
  3. Editorial. "The day China trampled on freedom", The Age, 30 May 2009.
  4. AFP. "China tightens information controls for Tiananmen anniversary", The Age, 4 June 2009.
  5. Spence, Jonathan D. (1999). The Search for Modern China. p. 685. New York: Norton.
  6. Strahan, A. Australia's China: Changing Perceptions from the 1930s to the 1990s. Cambridge University Press, 1996. p.302. ISBN 978-0-521-48497-8.
  7. 7,0 7,1 http://www.gwu.edu/~nsarchiv/NSAEBB/NSAEBB16/documents/36-04.htm State Department Bureau of Intelligence and Research, "China: Aftermath of the Crisis" (27 July 1989)
  8. Places 20 years apart – column by C. Raja Mohan, Indian Express, 4 June 2009
  9. Troubles in China provoke protests, Spokane Chronicle, 7 June 1989, page A8
  10. Prezidentas Bušas nustojo tiekti Kinijai ginklus. Chicago Tribune, 1989 m. birželio 6 d.
  11. Youngs, R. The European Union and the Promotion of Democracy. Oxford University Press, 2002. ISBN 978-0-19-924979-4.
  12. Los Angeles Times, 19 June 1989.
  13. Klien, S. Rethinking Japan's Identity and International Role: An Intercultural Perspective. Routledge, 2002. p. 89. ISBN 978-0-415-93438-1.
  14. China rips US for halting arms flow, aiding dissident, Chicago Sun Times, 8 June 1989.
  15. Turmoil in China; Asian Diplomats Express Concern, New York Times, 8 June 1989.
  16. Zhang, L., Nathan, A. J., Link, P. & Schell O. The Tiananmen Papers: The Chinese Leadership's Decision to Use Force Against Their Own People – In Their Own Words. PublicAffairs, 2002. ISBN 978-1-58648-122-3.
  17. Bundeszentrale f. politische Bildung: Zusammenbruch des SED-Regimes[neveikianti nuoroda]
  18. Tagebuch der Deutschen Einheit Krenz e.g. remarked in June 1989 that finally „something was done, so as to restore order“
  19. Wishnick E. Mending Fences: The Evolution of Moscow's China Policy, from Brezhnev to Yeltsin. University of Washington Press, 2001. p.106-107. ISBN 978-0-295-98128-4.
  20. TURMOIL IN CHINA; Kremlin Dismayed, Aide Says, New York Times, 10 June 1989.
  21. Thestaronline.com Thestar 2007 m. spalio 13 d. Chinese painting sets sales record at London auction. Tikrinta 2010-04-09.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]