Žeimių senosios kapinės
| Žeimių senosios kapinės | |||
|---|---|---|---|
  Žeimių senosios kapinės |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 0,15 ha | ||
| Naudotas | XVI a. – XX a. pr. | ||
| Žvalgytas | 1982, 1985, 1995 m. | ||
Žeimių senosios kapinės, vadinamos Kapeliais, Marų kapais, Švedine (saugotinas kultūros paveldo objektas) – neveikiančios kapinės šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Žeimiuose (Imbarės seniūnija), 0,86 km į pietryčius nuo kelio 2324 Žeimiai–Tuzai .
Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengtos vidury laukų stūksančioje kalvoje. Jos stačiakampio plano, pailgos šiaurės rytų - pietvakarių kryptimi, 49 m ilgio ir 27–30 m pločio. Pakraščiuose apaugusios lapuočiais medžiais. Paviršius lygus, žemėja link pakraščių, laidojimo žymių nėra. Pietinės dalies viduryje ant mūrinio pamato stovi koplytėlė, o šalia jos monumentalus kryžius. Kitas kryžius pastatytas šiaurinėje kapinių dalyje.
Teritorijos plotas – 0,15 ha, perimetras – 156 m.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Veikė XVI–XVIII a., vadinamos Kapeliais, Marų kapais, Švedine (žem. Kapalē, Markapē, Žviedėnė). Jose laidoti Žeimių gyventojai. Padavimai mena, kad kapinėse taip pat palaidoti XVII–XVIII a. apylinkėje žuvę švedų kariai.[2]
Kapines uždarius, XIX a. – XX a. pr. retsykiais laidoti savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai ir pan. Mirusiųjų atminimui nuo seno stovi koplytėlė (atnaujinta XX a. I pusėje) su Šv. Jono Nepomuko skulptūra ir pora ąžuolinių monumentalių kryžių. Kryžiai XX a. sunyko.
Pasakojama, kad kapinėse vaidendavosi. Esą, šalia gyvenę žmonės matydavę švedę, kuri su kūdikiu rankose anksti ryte ateidavusi gulti ant šieno kūgio, o vakare grįždavusi į kapines. Kitą sykį į sodybą užklydęs aukštas švedas su pilnu maišeliu pinigų, kuriuos pabėrė ant stalo ir paprašė pakviesti šeimininką. Tačiau šeimininkui esant Salantuose, švedas pinigus susirinkęs ir išėjęs link kapinių.[3]
Prie kapinių ardami dirvą, ūkininkai rasdavo žmonių kaulų, žalvarinių žiedų ir apyrankių.[4]
1982 m. žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1985 m. – Julius Kanarskas, 1995 m. – Kultūros paveldo centras (Loreta Kazlavickienė, Jadvyga Verksnienė).
1972–1984 m. – vietinės reikšmės archeologijos paminklas (AV503).[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kretingos kapinių apskaitos duomenys (1982 m. lauko darbai). - [Kaunas]: Visasąjunginio žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų instituto Vakarų filialas, [1983]. - L. 52
- ↑ Julius Kanarskas. Žeimių kaimo kapinės (Imbarės apyl., Kretingos raj.), 1992 m. - Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. - F. 4, b. 259
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 1, ap. 1, b. 20. - L. 308
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 1, ap. 1, b. 20. - L. 308
Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. - Kaunas, 1928. - P. 267 - ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 249, eil. Nr. 503