Pereiti prie turinio

Tuzai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Apie gyvenvietę Juodkalnijoje žr. Tuzai (Juodkalnija).
Tuzai
Tuzai
Tuzai
56°03′43″š. pl. 21°39′50″r. ilg. / 56.062°š. pl. 21.664°r. ilg. / 56.062; 21.664 (Tuzai)
ApskritisKlaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
SavivaldybėKretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
SeniūnijaImbarės seniūnija
Gyventojai (2021)57
Vietovardžio kirčiavimas [1]
(4 kirčiuotė)
Vardininkas:Tuzaĩ
Kilmininkas:Tuzų̃
Naudininkas:Tuzáms
Galininkas:Tuzùs
Įnagininkas:Tuzaĩs
Vietininkas:Tuzuosè
VikitekaTuzai

Tuzai – kaimas šiaurės rytiniame Kretingos rajono savivaldybės pakraštyje, 6 km į rytus nuo Salantų ir 4 km į šiaurės vakarus nuo Ginteliškės, prie kelių  2302  Salantai–Plateliai–Alsėdžiai  ir  2324  Žeimiai–Tuzai , abipus Salanto upės. Teritorijos plotas – 1213 ha žemės.[2]

Etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad toponimas kilo iš pirmojo naujakurio Tuzo asmenvardžio daugiskaitinės formos. Rašytiniuose šaltiniuose toponimas rašomas lenk. Tuzy, vok. Tusy, rus. Тузы, Тузай. Vietine tarme kaimas vadinamas žem. Tozā.

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas yra Vakarų Žemaičių plynaukštės vakariniame pakraštyje. Jo žemės ribojasi su Panotėniais, Rėžgaliais, Gintališke, Antsieniais, Šateikių Rūdaičiais, Žeimiais, Laiviais ir Baidotais. Vakarine riba teka Bubinas, o šiaurine – Salantas, kuris rytų pusėje užtvenktas, įrengtas Tuzų tvenkinys. Už Salanto stūkso Tuzų miškas. Kaimą kerta rajoniniai keliai  2302  Salantai–Plateliai–Alsėdžiai  (Kalvų g.) ir  2324  Žeimiai–Tuzai  (Velėnijų g.).

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaimo sodybų situacija 1872 m. Rusijos armijos štabo išleistame Kretingos apylinkių žemėlapyje
Tuzų kaimas su Patuzių užusieniu 1915 m. Vokietijoje išleistame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje

Kaimas susiformavo XVI a. II pusėje, po Valakų reformos.[3] Pirmąkart paminėtas 1568 m. rugpjūčio 7 d. Salantų apylinkės valakinių kaimų plane.[4] Priklausė Platelių dvarui, vėliau – Leduchosvkių valdomam Gintališkės dvarui.

Dvasiniu kaimiečių gyvenimu rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų bažnyčios kunigai. 1750 m. kaime buvo 17, 1821 m. ir 1843 m. – po 22, 1846 m. – 23, 1866 m. – 28 kiemai.[5] XVIII–XIX a. rytiniame žemių pakraštyje įsikūrė vienkieminis Patuzių užusienis (rus. заст. Подтузы), kuris XIX a. II pusėje skirstėsi į Pirmuosius ir Antruosius Patuzius. Užusienio gyventojai buvo Gintališkės bažnyčios parapijiečiai.[6]

1866 m. kaime stovėjo 28 katalikų sodybos.[7] Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, Tuzai su I Patuziais ir II Patuziais liko viena kaimo bendruomenė. Joje 1870 m. buvo registruota 140 revizinių sielų (prievolininkų luomo vyrų) ir 899 rėžiai žemės, už kurią valstiečiai mokėjo išperkamuosius mokesčius Gintališkės dvarininkui Juozapui Leduchovskiui.[8] Vieni pirmųjų žemę išsipirko Petronelė Daukintienė, Juozapas Kolisauskis, Petronelė Pakalniškienė, Timotiejus Silkauskis ir Petras Valužis, 1889 m. valdę nedidelius, 1–6 ha dirbamos žemės sklypus.[9] Dvarui paliktoje Tuzų ir Žeimių kaimų žemėje XIX a. pab. J. Leduchovskis įsteigė Kurcinų (Korcyno) palivarką.

1913–1915 m. Tuzuose buvo 50, o Patuziuose – 3 vienkieminės sodybos.[10] 1923 m. kaimui priklausė 72 ūkiai.[11]

Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1925 m. panaikintos bendrai Platelių grafo Liudviko Šuazelio-Gufjė bei Tuzų kaimo ūkininkų Ciprijono Stankūno ir Igno Kazlausko valdytos bendrosios ganyklos,[12] o 1936 m. vienkiemiais išskirstyta visa žemė.[13] Stambiausi ūkininkai buvo Ciprijonas Stankūnas (47,75 ha), Juozapas ir Barbora Venckai (Tuzuose ir Žeimiuose valdę per 55 ha), Barbora Piktužienė (per 42 ha), Jonas ir Kotryna Berontai (per 37 ha) ir Juozapas Piluckis (per 31 ha).[14]

Dalis kaimo geografinių vietovių turėjo savo vardus. Didžiausia kalva vadinta Šerve. Viduryje kaimo telkšojo šlapia Mažeikinės pieva, o pietuose žiojėjo Garlinės kūdra, kurioje augo garlės ir veisėsi karosai. Paribyje su Žeimiais telkšojo Dvarnasis – neišdžiūstanti bala. Kita bala rytinėje dalyje vadinta Vilko pelke. Pasakojama, kad prie jos žmonės matydavę daug vilkų, be to, naktimis čia praeivius baidydavo pasirodantys vaiduokliai. Į vakarus nuo Vilko pelkės buvusi Plintinės pieva, kurioje kūpsojo Bendoriaus akmuo. Dar viena neišdžiūstanti bala vadinta Paukštininku. Didesnis Salanto intakas buvo vadinamas Duobupiu (žem. Doubopis), o vasaromis išdžiūstantis jo intakas – Čepronine. Kaime augo Biržtvų (žem. Bėrštvos) miškas. Rytuose 35 ha plotą užėmė Suodos (žem. Soudos) – ariama ir krūmais apaugusi žemė. Rytinė kaimo dalis, apimanti apie 59 ha plotą, vadinta Patuziais (žem. Pàtuzē). Kurcinų palivarkui seniau priklausęs ir per Lietuvos žemės reformą valstiečiams išdalintas pietrytinis Tuzų žemių pakraštys vadintas Kurcynu.[15]

1919 m. atidaryta pradinė mokykla,[16] kurią lankė Tuzų, Žeimių, Laivių kaimų vaikai.[17] Joje mokytojavo Juozas Smieliauskas, Jadvyga Samauskienė, Stasė Kudulaitė ir kt. pedagogai.[18]

Tarpukariu kaimas buvo Tuzų seniūnijos administracinis centras. Seniūnu 1932 m. dirbo Kazys Pocius, o jo padėjėju – Simonas Jokubauskas.[19] Kaimo ūkininkas Ciprijonas Stankūnas buvo renkamas Salantų valsčiaus viršaičiu, Kretingos apskrities tarybos ir valdybos nariu, o 1936–1940 m. dirbo Lietuvos Seime.[20] Jis apie 1938 m. iš Salantų pašto įstaigos į savo ūkį nusitiesė pirmąją kaime telefono ryšio liniją.[21]

Prasidėjus sovietų okupacijai, Ciprijonas Stankūnas 1940 m. buvo suimtas ir išvežtas į Vologdos lagerį.[22] Iš jo, taip pat iš ūkininkų Antano Vaitkaus, Juozapo Kazlauskio, Pranciškaus Dvarijono, Kosto Brenciaus, Juozapo Piluckio, Juozapo ir Barboros Venckų, Jono ir Kotrynos Berontų valstybė nusavino 95,65 ha žemės, kurią išdalino bežemiams ir mažažemiams.[23]

Po Antrojo pasaulinio karo apylinkės miškuose veikė Kardo rinktinės partizanai, į kurių eiles įstojo kaimo vyrai Antanas Vaitkus,[24] Antanas Dvarionas[25] ir kt. 1948 m. ir 1949 m. į Tomsko sritį ir Krasnojarsko kraštą išvežtos 7 šeimos, kurias sudarė 23 asmenys.[26]

1949 m. įsteigtas kolektyvinis ūkis Tuzai. Jo organizacine ir ūkine veikla rūpintis Tuzų apylinkės darbo žmonių deputatų taryba įpareigojo tarybos pirmininką Kazį Česnauską, pradinės mokyklos mokytoją Jonuševičių ir Tuzų klubo-skaityklos vedėją Žilytę .[27] Prie Tuzų kolūkio prijungus Žeimių ir Laivių kolūkius, naujasis ūkis pavadintas Lenino kolūkiu.

Sovietmečiu kaime veikė apylinkės administracija, kolūkio kontora, pradinė mokykla, biblioteka (nuo 1954 m.), kultūros namai (nuo 1963 m.), felčerio-akušerio punktas, Salantų vartotojų kooperatyvo mišrių prekių parduotuvė. Tuzų apylinkė panaikinta 1963 m.,[28] o kitos įstaigos 1988 m. perkeltos į Laivius.[29][30]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI–XVIII a. Platelių seniūnija, Žemaičių kunigaikštystė
1861–1915 m. Gintališkės seniūnija, Gintališkės valsčius, Telšių apskritis, Kauno gubernija
1919–1940 m. Tuzų seniūnija, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1940–1941 m. Tuzų apylinkė, Salantų valsčius, Kretingos apskritis, LTSR
1941–1944 m. Tuzų seniūnija, Salantų valsčius, Kretingos apskritis, Šiaulių krašto apygarda, Lietuvos generalinė sritis
1944–1950 m. Tuzų apylinkė, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1950–1959 m. Tuzų apylinkė, Salantų rajonas
1959–1963 m. Tuzų apylinkė, Kretingos rajonas
1959–1995 m. Imbarės apylinkė, Kretingos rajonas
1995–2009 m. Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
nuo 2009 m. Laivių seniūnaitija, Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografinė raida tarp 1821 m. ir 2021 m.
1821 m.[31] 1843 m.[32] 1845 m.[33]. 1866 m.[34] 1902 m.[35] 1923 m.sur.[36] 1959 m.sur.[37]
237 219 280 300 341 467 374
1970 m.sur.[29] 1979 m.sur.[38] 1987 m.[30] 1989 m.sur.[39] 2001 m.sur.[40] 2011 m.sur.[41] 2021 m.sur.[42]
384 211 137 142 91 70 57

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė
  • Ciprijonas Stankūnas (Ciprijonas Stonkūnas, Kipras Stankūnas; 1895–1943), Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, Salantų valsčiaus viršaitis, Kretingos apskrities tarybos ir valdybos narys, 1936–1940 m. Kretingos apskrities tautos atstovas Lietuvos Seime.
  • Antanas Dvarionas (1913–1946), Lietuvos partizanas, Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos Kardo rinktinės narys.

Kultūros paveldas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Kretingos rajono savivaldybės gyvenamosios vietovės pavadinimo pakeitimo, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo ir pakeitimo“. – Vilnius. – 2016 m. spalio 26 d. – Nr. 1062. – Teisės aktų registras – 2016 m. lapkričio 2 d. – Nr. 26124
  3. ↑ Julius Kanarskas. Tuzai. – Švyturys. – 1992 m. vasario 26 d. – Nr. 16. – P. 3
  4. ↑ Mappa wedle pomiaru Jokuba Łaszkowskiego Geometry Zygmunta Augusta Króla Polskiego w Roku 1568. Dnia 7. Aug: dokonaney, zrobiona wedle Jego Jnwentarza Opisania Dnia 10. Mar: Roku 1827. – p. Antoniego Kiersznowskiego Kom: Są: Gł: P: Tel: – Lietuvos valstybės archyvas. – F. 1292, ap. 1. – B. 170
  5. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius, 2011. – T. 15. – P. 71
    Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – Str. 180
  6. ↑ Palangos dekanato parapijų ribų žemėlapis (rusų k.). – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 525, ap. 8. – B. 1580. – L. 4
  7. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius, 2011. – T. 15. – P. 73
  8. ↑ Списокъ мировыхъ участковъ и волостей Ковенской губерніи: cоставленъ в 1870 году. – Ковнa, 1870. – C. 81
  9. ↑ Алфавитный списокъ землевладѣльцевъ Ковенской губерніи. – Ковна, 1889
  10. ↑ Карта Ковенск. и Курляндск. губ. – VII-10. Тельевск. и Гробинск. уѣзд. – Воeн. топогр. коллежскій совѣтникъ Поржезинскій, воeн. топогр. капитанъ Кузьминъ. – Съемка 1895 г.
    Karte des westlichen Rußlands. – Kreis Grobin, Gouvernement Kurland. Kreis Telsche, Gouvernement Kowno. – J 17. Sałanty. – Kartographische Abteilung d. Königl. Preuss. Landes-Aufnahme. – Druck 1915
  11. ↑ Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 120
  12. ↑ Salantų vls. Tuzų k. Kaimo savininkų Stankūno Ciprijono ir Kazlausko Igno su grafu Liudviku Šuazel de Gouffier bendrų ganyklų likvidavimo planas (1:5000). – 1925 m. – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. 1250, ap. 4/5. – B. 388
  13. ↑ Salantų vls. Tuzų k. 1. Išskirstymo vienkiemiais planas (1:5000) 2. Eksplikacija 3. Išskirstymo viensėdžiais plano išnašos (1:5000). – 1936 m. – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. 1250, ap. 4/5. – B. 417
  14. ↑ 1945 (1940) m. Salantų valsčiaus žemės fondo susidarymo ir paskirstymo naudojimui sąrašas. – Klaipėdos regioninis valstybės archyvas. – F. 204, ap. 1. – B. 45. – L. 11v–13
  15. ↑ Lietuvos žemės vardyno anketos. – Žemės vardai Tuzų kaimo, Salantų valsčiaus, Kretingos apskrities. – Surašė Stasė Kiudulaitė, Tuzų pradžios mokyklos mokytoja. – 1935 m. – Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondai
  16. ↑ Tuzai. – Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3 (R–Ž). – P. 589
  17. ↑ Žemaičių prietelius. – 1932 m. balandžio 22 d. – Nr. 17. – P. 4
  18. ↑ Švietimo darbas. – 1930 m. – Nr. 9. – P. 417. – Nr. 10. – P. 508–509
  19. ↑ Lietuvos savivaldybių žinynas. – Kaunas, 1932. – P. 603
  20. ↑ Lietuvos savivaldybių žinynas. – Kaunas, 1932. – P. 595, 598
    Birželio 9–10 d. visi renkame Seimą. – Kaunas, 1936. – P. 12–13
    Lietuviai tautininkai – komunistų kankiniai. – Chicago, 1988. – P. 129.
  21. ↑ Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1939 metams. – Kaunas, 1939. – P. 336
  22. ↑ Lietuvos gyventojų genocidas. – 1939–1941 m. – Vilnius, 1999. – T. 2. – P. 765
  23. ↑ 1945 (1940) m. Salantų valsčiaus žemės fondo susidarymo ir paskirstymo naudojimui sąrašas. – Klaipėdos regioninis valstybės archyvas. – F. 204, ap. 1. – B. 45. – L. 11v–13, 34v–37
  24. ↑ Irena Šeškevičienė. Ties Tuzais parimo žmogaus dydžio Rūpintojėlis. – Pajūrio naujienos. – 2008 m. balandžio 18 d
  25. ↑ Rūta Trimonienė. Antano Dvariono biografija. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Memorialinio departamento archyvas
  26. ↑ 1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai. – Vilnius, 1993. – Kn. 1. – P. 428, 429, 432, 440, 445, 448, 462, 463
    Lietuvos gyventojų genocidas. – 1944–1947 m. – Vilnius, 1998. – T. 2. – D. 1 (A–J). – P. 426
    Leonas Rimeikis. Toli nuo Tėvynės. – Vilnius, 2007. – P. 10–11
  27. ↑ Salantų valsčiaus tarybos sesijų protokolai. – 1949 m. – Klaipėdos regiono valstybės archyvas. – F. 95, ap. 1. – B. 31. – L. 24
  28. ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. – Vilnius: Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – 1963 m. sausio 12d. – P. 20–21
  29. 1 2 Tuzai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). – Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 589 psl. Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "MLTE" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
  30. 1 2 Tuzai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 360 Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "TLE" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
  31. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 71
  32. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 71
  33. ↑ Вѣдомость жителямъ Ковенской губерніи Тельшевскаго уѣзда Салантовскаго прихода вѣроисповѣдaнія римско католическаго 1845 года. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2. – B. 723. – L. 44–47
  34. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 71
  35. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  36. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  37. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  38. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  39. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  40. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  41. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  42. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės

Erlėnai – 6 km
Laiviai – 4 km		 NOTĖNAI – 5 km
Panotėniai – 4 km		 Gilaičiai – 6 km
SALANTAI – 6 km
Į šiaurės vakarusĮ šiauręĮ šiaurės rytus
Į vakarusĮ rytus
Į pietvakariusĮ pietusĮ pietryčius
 Rėžgaliai – 4 km
PLATELIAI – 10 km
Žeimiai – 2 km ŠATEIKIAI – 7 km Gintališkė – 4 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Tuzai&oldid=7693962"