Pereiti prie turinio

Žaliosios valsčius

Koordinatės: 54°43′š. pl. 22°56′r. ilg. / 54.72°š. pl. 22.94°r. ilg. / 54.72; 22.94
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

54°43′š. pl. 22°56′r. ilg. / 54.72°š. pl. 22.94°r. ilg. / 54.72; 22.94

Žaliosios valsčius
Laikotarpis: 18671950 m.
Apytikrė valsčiaus vieta dabartinės Lietuvos žemėlapyje
Adm. centras: Žalioji
Rusijos imperija Rusijos imperija
Suvalkų gubernija Vilkaviškio apskritis (1867–1915)
Lietuva Lietuva
Vilkaviškio apskritis (1919–1940)
Trečiasis Reichas Trečiasis Reichas
Ostlandas Vilkaviškio apskritis (1941–1944)
Sovietų Sąjunga Sovietų Sąjunga
Lietuvos TSR Vilkaviškio apskritis (1944–1950)

Žaliosios valsčius (rus. гмина Зеленка, lenk. gmina Zielonka) – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinės pietvakarių Lietuvos teritorijoje. Centras – Žalioji. Valsčiaus teritorijoje dabar yra Klausučių seniūnija.

Iki 1230 m. birželio 16 d., kai lenkų pakviestas Kryžiuočių ordinas Krušvice su mozūrų kunigaikščiu Konradu pasirašė galutinę sutartį pradėti savo kryžiaus karo žygį, rytinėje ir pietinėje užnemunėje gyveno sūduviai. Kryžiuočiams sūduvius 12791283 m. žiauriai nukariavus, šis kraštas beveik 150 metų buvo nuolatinis Ordino ir Lietuvos karo laukas, kol Melno taikos sutartimi, 1422 m. rugsėjo 27 dieną, vokiečiai pagaliau „visų savo teisių“ į šias Lietuvos žemes atsisakė. Vakarinė Sūduvos dalis liko vokiečiams ir vėliau būdavo vadinama „Mažąja Lietuva“, Lietuvai gi pripažintos žemes buvo padalintos tarp Trakų vaivadijos ir Žemaičių seniūnijos.

Po beveik 400 metų, 1795 m. lapkričio 25 d. vokiečiai okupavo ir prie Prūsijos karalystės prisijungė ir likusią Sūduvos dalį – tuo užbaigdami, ką buvo pradėję 1279-aisiais. Bet vos dvylikai metų praėjus, jau 1807 m. vasarą, Napoleonas ją prisijungė prie savo, Prancūzijai priklausančios Varšuvos kunigaikštystės. Napoleonui sosto atsisakius, nuo 1815 m. birželio 9 d. iki 1915 m., kai vokiečiai ją vėl užėmė, Sūduva nominaliai tapo autonominės Lenkijos karalystės (Vienos Kongreso Lenkijos) dalimi, bet faktiškai, tiktai Rusijos Imperijos Šiaurės vakarų kraštu.

Rusai, numalšinę 1863 m. sukilimą ir uždraudę lietuvišką spaudą, 1867 m. sausio 13 d. pertvarkė Augustavo ir Plocko gubernijas į tris naujas – Lomžos, Plocko ir Suvalkų. Suvalkų gubernija buvo padalinta į 7 apskritis, Vilkaviškio apskrityje buvo įsteigtas Žaliosios valsčius, kurio centras buvo Žaliosios bažnytkaimis. Valsčiaus valdybą sudarė vaitas, taip pat vadinamas viršaičiu, ir valsčiaus sekretorius. Jiems padėdavo vienas ar du laisvai samdomi raštininkai. Valsčiaus įstaiga pradžioje buvo Kataučiznos dvaro kordone. Netrukus, tačiau, valsčiaus valdybai buvo pastatytas gražus mūrinis pastatas pačioje Žaliojoje. Jame buvo erdvi raštinė, du valsčiaus sekretoriaus kambariai, vienas sargo ir du maži areštinės kambarėliai.

Žaliosios valsčius panaikintas 1950 m. birželio 20 d., jo teritorija priskirta Kybartų rajonui (1 apylinkė), Naumiesčio rajonui (6 apylinkės) ir Vilkaviškio rajonui (2 apylinkės).

Valsčiaus istorija
Metai Plotas, km² Gyventojų sk. Ūkių sk. Suskirstymas Gyvenvietės
1888 m.[1] 3122
1923 m.[2] 93 3678 396 35
1932 m. 79 4029 9 seniūnijos [3]
1949-01-01
(išsamiau)
73 9 apylinkės [4]
  • Kas buvo pirmuoju Žaliosios vaitu, nėra žinoma. Vienas iš pačių pirmųjų buvo žmonių 1875 m. išrinktas Andriškių kaimo bajoras Jonas Misiukevičius. Jo prosenelis buvo atsikėlęs nuo Trakų į čia jam Lietuvos valstybės dovanotą žemę. Jis buvo baigęs Marijampolės gimnaziją, gerai kalbėjo lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai; jo iniciatyva, apie 1885 m. buvo atidaryta Žaliosios pradžios mokykla. Žmonių gerbiamas ir mėgiamas, jis viršaičio pareigas ėjo iki pat savo netikėtos mirties 1895 m. Tada Žaliosios vaitu neilgai buvo jo 22 metų sūnus Andrius Misiukevičius (miręs 1944 m. vasarą).
  • Prasidejo beveik dešimtį metų trukusi savivaldybės krizė. Žaliosios viršaičiu tapo Krunkaitis iš Juodupėnų. Jis tuoj pat plačiai pagarsėjo, kaip niekada neišsipagiriojantis, ir „Žagaro“ vardu, net pateko į Kudirkos „Viršininkus“ (Vilkus), kur Vincas Kudirka spalvingai aprašo, kaip Žaliosios („Raudonės“) valsčiaus viršaičio pareigas kurį laika „ėjęs“ dvaro šuva – su girto vaito jam ant kaklo užkabinta, viršaičio „bleke“.
  • Pagaliau žmonės išsirinko jiems gerai žinomą Andriškių kaimo ūkininką Joną Balandą. Tačiau jis 1905 m. buvo apkaltintas išeikvojęs valsčiaus pinigus. Nors juos, atrodo, bus pasisavinęs valsčiaus sekretorius, už netvarką J. Balanda turėjo atsakyti savo paties turtu – prarado ūkį ir vėliau nelaimingai žuvo karo metu.
  • Žmonės tada išsirinko jauną Vinco Žemaičio tėvą Petrą; šiam už pusmečio atsisakius – Joną PavilčiųŠūklių, kuris vaito pareigas ėjo 9 metus, iki pat 1914 m. karo. Tada iš jo jas perėmė kitas šūklietis Jonas Šulinskas, kiek vėliau – Jonas Ufas iš Andriškių.
  • Lietuvai atstačius nepriklausomybę, nuo 1918 m. lapkričio iki pirmosios rusų okupacijos Žaliosios valsčiaus viršaičiu buvo Juozas JasulaitisBobių.[5]
  • Užėjus sovietams Žaliosios viršaičio pareigas perėmė S. Astrauskas, kuris pasitraukė kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui. Jo vietoje, Vilkaviškio apskrities viršininkas paskyrė Klausučiuose gyvenantį 1863 m. sukilimo tremtinių anūką: 1922 metais iš Saratovo gubernijos į Lietuvą sugrįžusį, Feliksą Sereičiką (kuris yra parašęs labai trumpus, bet labai įdomius savo gyvenimo atsiminimus). Žaliosios valsčiaus viršaičiu jis buvo nuo 1941 iki 1944 m., kai susirgęs perdavė savo pareigas Z. Garšvai ir 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus.
Pagrindinė gyvenvietė Seniūnija, 1932 m.[6] Apylinkė, 1949 m.[7]
Andriškiai Andriškių seniūnija Andriškių apylinkė
Arminai Arminų seniūnija -
Augalai Augalų seniūnija Augalų apylinkė
Bobiai Bobių seniūnija Bobių apylinkė
Daržininkai Daržininkų seniūnija Daržininkų apylinkė
Juodupėnai Juodupėnų seniūnija Juodupėnų apylinkė
Mierčiai Merčių seniūnija Mierčių apylinkė
Sūdava Sudavos seniūnija Sūdavos apylinkė
Šūkliai Šūklių seniūnija Šūklių apylinkė
Žalioji - Žaliosios apylinkė
Iš viso: 9 seniūnijos 9 apylinkės

Pagal pirmajį ir vienintelį Lietuvos Respublikos visuotinį gyventojų 1923 m. surašymą Žaliosios valsčiuje buvo 35 gyvenvietės:

  • Andriškių kaimas 29 ūkiai – 205 gyventojai
  • Bobių kaimas 12-86
  • Daržininkų kaimas 22-163
  • Didvyžių bažnytkaimis 1-152
  • Didvyžių dvaras 5-22
  • Grigaičių (Skomskos volės) kaimas 4-17
  • Iškartų dvaras 1-42
  • Juodupėnų kaimas 19-142
  • Juozapavo (Tarpučio) kaimas 9-69
  • Juškų kaimas 17-112
  • Karalynės palivarkas 4-33
  • Kataučiznos dvaras 2-193
  • Luišių kaimas 9-35
  • Mierčų kaimas 24-194
  • Mierčų dvaras 2-59
  • Paražniškių (Raudonės) palivarkas 1-29
  • Pocviečio kaimas 3-15
  • Pocviečio dvaras 1-125
  • Pracapolės kaimas 2-62
  • Pracapolės palivarkas 8-32
  • Puodžiškių dvaras 2-143
  • Rementiškių kaimas 5-30
  • Rementiškių dvaras 1-138
  • Rūdžių kaimas 10-59
  • Rumokų kaimas 7-34
  • Rumokų dvaras 54-232
  • Skliausčių kaimas 13-62
  • Skliausčių dvaras 1-63
  • Skomskos volės (Grigaičių) dvaras 1-111
  • Šapalų (Žalėsės) dvaras 1-60
  • Šūklių kaimas 36-266
  • Šūklių dvaras 13-186
  • Vaileškų dvaras 37-215
  • Žaliosios kaimas (1924 bažnytkaimis) 9-62
  • Žinių kaimas 31-230

Tautinė sudėtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923 m. gyveno 3678 žmonės:

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Valsčiuje gimę žymūs žmonės
Gimimo metai Gimimo vieta Žmogus Mirties metai
1878 Pocvietis Bronius Prapuolenis, chemikas ir publicistas 1965
1887 Žalioji Vladas Dubas, romanistas 1937
1896 Andriškiai Vincas Žemaitis, miškininkas ir etnologas 1983
1902 Juškai Pranas Dielininkaitis, sociologijos profesorius 1942
1919 Rumokai Vladas Delinikaitis, kunigas, Romos kolegijos prefektas 2007
1919 Žyniai Leonas Kriaučeliūnas, veterinaras 1997
1920 Mierčiai Stasys Baranauskas-Baras, dainininkas 2006
1920 Bobiai Bronius Zumeris, žurnalistas, rašytojas 1997
1930 Šūkliai Gintautas Iešmantas, žurnalistas, Kovo 11 Akto signataras 2016
1931 Saugučiai Juozas Marcinkevičius, istorikas 2024
1939 Rumokai Gražvydas Kirvaitis, literatūrologas, vertėjas
1942 Rumokai Raimundas Kirvaitis, elektronikas
  1. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
  2. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  3. Savivaldybių žinynas („Savivaldybės“ redakcijos leidinys). – Kaunas, Spindulys, 1932. // 776–788 psl.
  4. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 182
  5. Savivaldybių žinynas („Savivaldybės“ redakcijos leidinys). – Kaunas, Spindulys, 1932. // 780 psl.
  6. Savivaldybių žinynas („Savivaldybės“ redakcijos leidinys). – Kaunas, Spindulys, 1932. // 788 psl.
  7. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 186
  • Bernardas Šaknys. Nuo Šeimenos krantų. – Vilnius, 2002, 109–114 pusl.
  • Feliksas Sereičikas. Atsiminimai. – Chicago, 1973.