Vincas Žemaitis
| Vincas Žemaitis | |
|---|---|
| Gimė | 1896 m. lapkričio 21 d. Andriškiai, Žaliosios valsčius |
| Mirė | 1983 m. vasario 15 d. (86 metai) Čikaga, JAV |
| Sutuoktinis (-ė) | Bronė Ruseckaitė-Žemaitienė |
| Vaikai | Algirdas Jonas Aleksis Žemaitis, Kęstutis Žemaitis |
| Veikla | miškininkas, etnologas, visuomenės veikėjas |
| Sritis | miškininkystė |
| Organizacijos | Kazlų Rūdos miškų urėdija |
| Pareigos | urėdas |
| Išsilavinimas | aukštasis |
| Alma mater | Charkovo veterinarijos institutas, 1925 m. Tharandt aukštoji miškų mokykla |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
| Pirmasis lietuvis, baigęs aukštąjį miškininkystės mokslą Vakaruose | |
Vincas Žemaitis (1896 m. lapkričio 21 d. Andriškiuose, Žaliosios valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1983 m. vasario 15 d. Čikagoje, JAV) – Lietuvos miškininkas, etnologas, visuomenės veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baigęs Žaliosios pradžios mokyklą, lankė Marijampolės gimnaziją; 1917 m. pavasarį Voroneže gimnaziją baigė sidabro medaliu. Metus studijavo veterinariją Charkovo veterinarijos institute. 1918–1920 m. Vilkaviškio apskrities valdybos narys. 1925 m. baigė Drezdeno (Tharandt’o) aukštąją miškų mokyklą diplomuoto miškų inžinieriaus laipsniu, būdamas pirmasis lietuvis, baigęs aukštąjį miškininkystės mokslą Vakaruose.
Nuo 1926 m. pradžios Kazlų Rūdos miškų urėdas. 1929 m. Miškų departamento tarybos narys ir urėdas-revizorius, atsakingas už Jūrės, Lekėčių, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Seinų (Veisiejų) urėdijas. 1940 m. Mažeikių miškų urėdas. 1941 m. Kazlų Rūdos miškų urėdas ir aukščiau paminėtų urėdijų inspektorius.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur tarnavo Brandenburgo ir Bavarijos valstybiniuose miškuose ir nuo 1946 m. Dinkelsbiūlio (Dinkelsbühl) pabėgėlių stovyklos administracijoje. 1949 m. atvyko į Bostoną, apsigyveno Čikagoje. 1961 m. išėjo į pensiją.
Miškininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dirbdamas Kazlų Rūdos miškų revizoriumi-urėdu, Šalniškės pasodoje 1934 m. įsteigė vaismedžių, dekoratyvinių medžių bei krūmų medelyną; prie urėdijos įsteigė meteorologijos stotį. Urėdijos miškus apstatė gaisrų stebėjimo bokštais ir visas girininkijas aprūpino telefonais. 1938 m. Kazlų Rūdoje pastatė naujus urėdijos pastatus.
Bendradarbiaudamas su LŽŪA Miškų fakulteto Taksacijos (dab. Miškotvarkos) katedros vedėju doc. Jonu Vilčinsku įveisė bandomąjį Dauervaldo ūkį, kuris buvo suprojektuotas vykdyti pastovius ilgalaikius tyrimo darbus. Tyrė iškirstų biržių atželdinimą miško priedangoje iš pietų pusės. Pirmasis išbandė ir plačiau praktikoje panaudojo dirvos purenimą savaiminiam atsiželdinimui.
Labai suintensyvino miškų ūkį – vietoj plynų kirtimų įvedė rinktinius kirtimus. Savo iniciatyva pradėjo ugdyti jaunuolynus. 1930 m. pradėjo ir toliau vykdė Lietuvoje beveik nepraktikuojamą juodalksnių sodinimą. Jau 1926 m. Kazlų Rūdos ir Kretingos urėdijose miško ruošos darbus pradėjo vykdyti ūkiniu būdu, nes stataus miško pardavimas pirkliams darė didelę žalą miškams. Vėliau ši jo iniciatyva buvo įgyvendinta visoje Lietuvoje ir buvo nuolatinis miljoninių pajamų šaltinis Lietuvos valstybes iždui.
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aktyviai prisidėjo prie Lietuvos miškininkų susiorganizavimo ir jų spaudos išplėtimo. Įsteigus 1929 m. Lietuvos miškininkų sąjungą, buvo du kartus išrinktas jos pirmininku (1931–1935), jai (neviešai) vadovavo ir vokiečių okupacijos metu. Dalyvavo 1949 m. ją atkuriant išeivijoje (pirmininkas 1952–1983), jai leidžiant lietuvišką miškų žurnalą „Girios aidas“ (1950–1968). Išvertė ir 1964 m. išleido, „Pietinės Lietuvos“ vardu, didesnę dalį Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų Lietuvos „Girių revizijos“.[1]
Į spaudą rašė nuo 1920 m. Krikščionių demokratų dienraščio „Laisvė“ atsakingasis redaktorius, vėliau jo straipsnius spausdino „Lietuvos ūkis“, „Mūsų girios“, „Girios aidas“, „Draugas“, „Naujienos“ ir kt. Buvo Amerikos „Lietuvių enciklopedijos“ nuolatinis bendradarbis; išeivijos lietuvių miškininkų vardyno „Girios aidas“ iniciatorius.
Etnologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Labai domėjosi istorine kraštotyra. Apie lietuvių etnines sienas praeityje, apie ateities Lietuvos sienas, daug rašė pats ir skatino bei spaudai ruošė kitų autorių darbus. Jo dėka 1979 m. lietuviškai pasirodė Povilo Kušnerio "Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis" [2]; lietuviškai, lenkiškai ir angliškai - lenkų istoriko Jurgio Ochmanskio "Lietuvių etninė siena Rytuose iki šešioliktojo šimtmečio" [3]. Vinco Žemaičio iniciatyva, kartu su Vytautu Mikūnu, buvo išleistas, didžiaja dalimi nacionalsocialistų sunaikintas, 500 puslapių vokiško Vydūno veikalo "700 metų vokiečių ir lietuvių santykiams" originalas.[4] Net du kartus pasirodė jaunimui skirtas šio veikalo pirmosios dalies lietuviškas vertimas "Mano tėvynė".
Vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nepriklausomoje Lietuvoje Vincas Žemaitis buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Jo gimtojo namo vietai Andriškiuose pažymėti, 1999 m. gegužės 28 d. buvo pašventintas paminklinis akmuo, kuris, 2005 balandžio 18 dienos vertybių apsaugos departamento įsakymu, buvo įrašytas į LR kultūros vertybių registrą [5]. Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, 2001 m. gegužės 25 d., jo pirmajai mokyklai, kurią jis pradėjo lankyti spaudos atgavimo 1904 m. rudenį, suteikė Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos vardą. Mokyklos vaikų meninė programa lydėjo, greta paminklinio akmens 2013 m. rugpiūčio 18 d. šventinamą, kryždirbio Albino Alkevičiaus sukurtą Žemaičių giminės kryžių.[6]
Prie pirmojo Kazlų Rūdos miškų urėdijos pastato Šalniškės kaime, kuriame Vincas Žemaitis nuo 1926 iki 1939 metu gyveno ir darbavosi, 2015 m. lapkričio 21 d., buvo pašventintas tautodailininko Algimanto Sakalausko koplytstulpis ir prikalta atminimo lenta.[7] .
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Petras Šilas. Girios aidas: Lietuvių miškininkų išeivių vardynas. – Chicago, 1989.
- Gediminas Isokas. Lietuvos miškininkai: Biografinis žinynas. – Vilnius, 1997.
- Bernardas Šaknys. Nuo Šeimenos krantų: Vincas Žemaitis – miškininkas, etnologas, visuomenės veikėjas. – Vilnius, 2002.
- Antanas Žilinskas. Pašventintas Andriškių Žemaičių giminės kryžius. XXI amžius: 2013 m. spalio 4 d. Nr. 36 (2060)
- Bernardas Šaknys. Įamžintas Vinco Žemaičio atminimas. XXI amžius: 2016 m. vasario 19 d. Nr. 7 (2174)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Grigorij Bogdanovič Volovič. Revizija pušč i perechodov zvěrinych v byvšem Velikom Knjazestvě Litovskom ... sostavlennaja v 1559 godu. Vilna, 1867. 382 p.
- ↑ Pavel Ivanovič Kušner (Knyšev). Etničeskoe prošloe jugo-vostočnoj Pribaltiki: Opyt istoričeskogo izučenija etničeskoi teritorii. Moskva, 1951 (Vilnius, 1991).
- ↑ Jerzy Ochmański. Litewska granica etniczna na wschodzie od epoki plemiennej do XVI wieku. Poznań 1981 . 84 pusl. Lietuviškai Algirdo M. Budreckio leidinyje Rytų Lietuva 1980, 121 - 212 pusl. ; angliškai: Eastern Lithuania 1985, 113 - 215 pusl.
- ↑ Dr. Wilhelm Storost-Vydūnas. Sieben Hundert Jahre Deutsch-Litauischer Beziehungen. Zweite Auflage, Chicago 1982. 502 pusl. Trečioji laida 2017 kovo mėnesį Detmolde, Vydūno 150 metų gimimo sukakčiai.
- ↑ "Valstybės žinios", 2005 m. gegužės 14 d., Nr.61, p. 128-6.
- ↑ Antanas Žilinskas,"Pašventintas Andriškių Žemaičiu giminės kryžius". XXI amžius: 2013 m. spalio 4 d. Nr. 36
- ↑ Bernardas Šaknys. "Įamžintas Vinco Žemaičio atminimas". XXI amžius: 2016 m. vasario 19 d. Nr. 7