Pranas Dielininkaitis
Pranas Dielininkaitis | |
---|---|
Gimė | 1902 m. gegužės 5 d. Juškai, Žaliosios valsčius, Vilkaviškio apskritis |
Mirė | 1942 m. balandžio 6 d. (39 metai) Šiauliai |
Palaidotas (-a) | Donelaičio kapinėse |
Sutuoktinis (-ė) | Michalina Dielininkaitienė-Maižiūtė |
Vaikai | Donata Linčiuvienė |
Veikla | sociologas, ateitininkas, visuomenės veikėjas, redaktorius |
Alma mater | Lietuvos universitetas |
Pranas Dielininkaitis (1902 m. gegužės 5 d. Juškų kaime, Žaliosios valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1942 m. balandžio 6 d. Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse) – sociologas, ateitininkas, redaktorius, visuomenės veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1924 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją. 1924–1928 m. studijavo sociologiją Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete Kaune. 1925–1927 m. Lietuvos universiteto studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas. 1933 m. Sorbonos universitete Paryžiuje už disertaciją „Mokyklos laisvė ir valstybė“ gavo daktaro laipsnį.
Nuo 1933 m. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vyresnysis asistentas, dėstė sociologiją ir valstybės teoriją.
1930 m. rugpjūčio 30 d. valdžia uždraudė visas moksleivių organizacijas, išskyrus skautus. Prasidėjo aštri kova tarp ateitininkų ir valdžios. Ateitininkai buvo persekiojami. 1935 m. pabaigoje P. Dielininkaitis aktyviai įsijungė į katalikų intelektualų grupę, pradėjusią kurti naujos valstybės programą. 1936 m. vasario 23 d. 16 gerai žinomų katalikų intelektualų pasirašė deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kuri tapo protestu prieš egzistuojantį režimą. Ją pasirašė Juozas Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Grušas, Zenonas Ivinskis, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Ignas Malinauskas, Pranas Mantvydas, Kazys Pakštas, Česlovas Pakuckas, Jonas Pankauskas, Antanas Salys, Ignas Skrupskelis, Antanas Vaičiulaitis, Balys Vitkus. Tarp jų nebūta nė vieno kunigo.
Puoselėdamas krikščionišką socialinį auklėjimą, skleisdamas krikščionišką socialinę sampratą, kalbėjo per įvairius susirinkimus, suvažiavimus, konferencijas. Daug dirbo su darbininkais, 1934–1940 m. Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos vicepirmininkas. 1938 m. gruodžio 16 d., pagal tautininkų valdžios nutarimą už neteisėtą politinę veiklą ištremtas šešiems mėnesiams į gimtinę, Juškų kaimą.
1940 m. liepos 12 d. sovietų okupacinės valdžios suimtas ir nuteistas 8 metams į Vladivostoko sunkiųjų darbų kalėjimą, tačiau 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje prasidėjus sukilimui ištrūko iš Kauno kalėjimo. Porą mėnesių – Laikinosios vyriausybės darbo ministras. Nuo 1941 m. rudens VDU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros vedėjas, dėstė sociologiją. 1942 m. užsikrėtęs šiltine mirė Šiauliuose.
1936–1940 m. dienraščio „XX amžius“ redakcinės kolegijos narys. 1939 m. vadovavo Lietuvos žurnalistų delegacijai į Lenkiją. Bendradarbiavo leidiniuose „Ateitis“, „Rytas“, „Židinys “, „Naujoji Romuva“ ir kt. 1941 m. Laikinoji Vyriausybė jį buvo paskyrusi dienraščio „Į laisvę“ redaktoriumi. [1]
Žmona Michalina Dielininkaitienė-Maižiūtė (1916–1996 m.) – gydytoja, ginekologė, ateitininkė. Duktė Donata Linčiuvienė – redaktorė, vertėja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbė.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Tatjana Maceinienė. Tikėjimas ir ateitis. Ignas Skrupskelis ir Pranas Dielininkaitis. Aidai, Vilnius, 2006 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 106 psl.