Šveicarijos Federalinė Taryba

Šveicarijos Federalinė Taryba (2024 m.).

Šveicarijos Federalinė Taryba (vok. Schweizerischer Bundesrat; pranc. Conseil fédéral suisse; it. Consiglio federale svizzero; ret. Cussegl federal svizzer) – septynių narių taryba, kuri sudaro Šveicarijos federalinę vyriausybę ir eina, kaip kolektyvas, valstybės vadovo pareigas. Ji posėdžiauja Šveicarijos federalinių rūmų vakariniame sparne.

Nors visa Federalinė Taryba yra atsakinga už vadovavimą Šveicarijos federalinei administracijai, kiekvienas Tarybos narys vadovauja vienam iš septynių federalinių vykdomųjų departamentų. Šveicarijos Konfederacijos prezidento pareigos kasmet rotuojamos tarp šių septynių Tarybos narių. Vienų metų Šveicarijos viceprezidentas tampa kitų metų Šveicarijos prezidentu. Nuo 2024 m. sausio 1 d. šias pareigas eina Viola Amerd.

Visos Federalinės Tarybos rinkimai vyksta kas ketverius metus. Balsuoti gali tik 246 Šveicarijos Federalinės asamblėjos nariai. Dabartiniai Tarybos nariai beveik visada yra perrenkami. Yra daugybė konvencijų ir neformalių susitarimų tarp politinių partijų, kurios kontroliuoja rinkimų procesą.

Nariai

Dabartiniai (2024 m.) Federalinės Tarybos nariai pagal darbo stažą:

Narys		Portretas	Prisijungė	Partija	Kantonas	Funkcija
	Guy Parmelin		2016 m. sausio 1 d.	Liaudies partija	Vo	Federalinio ekonomikos, švietimo ir mokslinių tyrimų departamento vadovas
	Ignazio Cassis		2017 m. lapkričio 1 d.	Liberalai	Tičinas	Federalinio užsienio reikalų departamento vadovas
	Viola Amherd		2019 m. sausio 1 d.	Centras	Valė	2024 m. prezidentė Federalinio gynybos, civilinės saugos ir sporto departamento vadovė
	Karin Keller-Sutter		2019 m. sausio 1 d.	Liberalai	Sankt Galenas	2024 m. viceprezidentė Federalinio finansų departamento vadovė
	Albert Rösti		2023 m. sausio 1 d.	Liaudies partija	Bernas	Federalinio aplinkos, transporto, energetikos ir ryšių departamento vadovas
	Élisabeth Baume-Schneider		2023 m. sausio 1 d.	Socialdemokratų partija	Jura	Federalinio vidaus reikalų departamento vadovė
	Beat Jans		2024 m. sausio 1 d.	Socialdemokratų partija	Bazelis	Federalinio teisingumo ir policijos departamento vadovas

Federalinės Tarybos kilmė ir istorija

Tarybos kilmė

Federalinė Taryba buvo įkurta 1848 m. Federalinės Konstitucijos kaip „aukščiausioji, vykdomoji Konfederacijos valdžia“.

Konstitucijos rašymo metu liberalioji demokratija dar tik kūrėsi, ir įkūrėjai neturėjo daug pavyzdžių, kaip ją rašyti. Nors jie atkreipė dėmesį į JAV Konstituciją, bet pasirinko kolektyvinį, o ne prezidentinį valdymo modelį, atsižvelgdami į ilgą kolegialių organų valdymo tradiciją Šveicarijoje. Senojo režimo laikais Senosios Šveicarijos Konfederacijos kantonus nuo neatmenamų laikų valdė svarbiausių piliečių tarybos. Vėlesnė Helvetijos respublika, turėjusi analogišką direktoratą, ir nuo 1830 m. liberalias konstitucijas priėmę kantonai taip pat turėjo geros patirties tokio valdymo srityje.

Šiandien tik trys kitos šalys: Bosnija ir Hercegovina, Andora ir San Marinas turi kolektyvinę valdžią. Tačiau šiuolaikinėse demokratinėse šalyse plačiai paplito kolegiali valdymo sistema – kabinetinė vyriausybė su kolektyvine atsakomybe.

Sudėties pokyčiai

Federalinės Tarybos sudėtis pagal politines partijas 1919–2017 m.

1848 m. konstitucinė nuostata, numatanti Federalinę Tarybą, ir pati Tarybos institucija išliko nepakitusi iki šių dienų, nors Šveicarijos visuomenė nuo to laiko labai pasikeitė.

Atstovavimas partijai

Laisvųjų demokratų hegemonija, 1848–1891 m.

1848 m. Konstitucija buvo vienas iš nedaugelio Tautų pavasario laimėjimų. Šveicarijoje demokratiniam judėjimui vadovavo ir naująją federacinę valstybę iš esmės suformavo radikalai (dabartiniai Liberalai). Laimėję Zonderbundo karą (Šveicarijos pilietinį karą) prieš katalikiškus kantonus, radikalai iš pradžių pasinaudojo savo dauguma Federalinėje asamblėjoje, kad užimtų visas vietas Federalinėje Taryboje. Dėl to opozicine partija tapo jų buvę karo priešininkai – katalikų konservatoriai (dabartinė Šveicarijos krikščionių demokratų liaudies partija). Tik po Emilio Velčio atsistatydinimo 1891 m. po nepavykusio referendumo dėl geležinkelių nacionalizavimo radikalai nutarė išrinkti konservatorius, remdami Jozefo Cempo išrinkimą.

Besiformuojanti koalicinė vyriausybė, 1891–1959 m.

Visų pagrindinių Šveicarijos politinių judėjimų įtraukimo į valdžios atsakomybę procesas tęsėsi ir XX a. pirmoje pusėje. Tai paspartino palaipsniui mažėjanti radikalų ir katalikų konservatorių rinkėjų dalis, kurią papildė politinio spektro pakraščiuose atsiradusios naujos mažesnės galios partijos. Tai buvo socialdemokratų partija kairėje ir Ūkininkų, prekybininkų ir nepriklausomų asmenų partija (BGB; dabar liaudies partija) dešinėje. Laikui bėgant, 1919 m. katalikų konservatoriai Taryboje buvo antri, o 1929 m. prie Tarybos prisijungė BGB. 1943 m., Antrojo pasaulinio karo metais, prie Tarybos laikinai prisijungė socialdemokratai su Ernstu Nobsu.

Didžioji koalicija, 1959–2003 m.

1959 m. po keturių Tarybos narių atsistatydinimo įvykusiuose rinkimuose buvo galutinai įtvirtinta „stebuklingoji formulė“ (vok. Zauberformel), nulėmusi Tarybos sudėtį visą likusį XX a. ir įtvirtinusi ilgalaikį Tarybos kaip nuolatinės savanoriškos didžiosios koalicijos pobūdį. Apytiksliai pagal partijų skaičių Federalinėje asamblėjoje vietos buvo paskirstytos taip:

• Laisvoji demokratų partija (FDP/PRD): 2 nariai,
• Krikščionių demokratų liaudies partija (CVP/PDC): 2 nariai,
• Socialdemokratų partija (SP/PS): 2 nariai,
• Šveicarijos liaudies partija (SVP/UDC): 1 narys.

Per tą laiką laisvoji demokratų ir krikščionių demokratų liaudies partijos labai lėtai, bet nuosekliai pralaimėjo rinkėjų balsus atitinkamai liaudies ir socialdemokratų partijoms, kurios dešimtajame dešimtmetyje populiarumu aplenkė senąsias partijas.

Didžiosios koalicijos pabaiga, 2008 m.

Po 2003 m. rinkimų valdžios pusiausvyra pasikeitė, kai liaudies partija savo lyderiui Kristofui Blocheriui suteikė vietą Taryboje, kuri anksčiau priklausė krikščionių demokratų liaudies partijos atstovei Rut Mecler. Dėl nesutarimų, susijusių su jo elgesiu einant pareigas, 2007 m. nedidelė asamblėjos dauguma neperrinko K. Blocherio ir vietoj jo išrinko Evelin Vidmer-Šlumpf, nuosaikesnę liaudies partijos politikę, prieštaraujančią partijos politikai. Dėl to 2008 m. liaudies partija skilo. Po to, kai liberalios regioninės liaudies partijos frakcijos, įskaitant Federalinės Tarybos narius E. Vidmer-Šlumpf ir Samuelį Šmidą, įkūrė naują konservatorių demokratų partiją, liaudies partija pirmą kartą nuo 1929 m. liko opozicijoje. Vis dėlto, 2008 m. gruodžio 10 d. išrinkus Ulį Maurerį, jis susigrąžino partijos vietą, kurią anksčiau užėmė atsistatydinęs S. Šmidas. 2015 m. liaudies partija susigrąžino antrąją vietą Taryboje, kuomet E. Vidmer-Šlumpf nusprendė atsistatydinti po didelių liaudies partijos laimėjimų 2015 m. rinkimuose. Ją pakeitė Gi Parmelenas.

Moterys Taryboje

1971 m. moterys įgijo rinkimų teisę federaliniu lygmeniu. Federalinėje Taryboje joms nebuvo atstovaujama dar tris kadencijas, iki kol 1984 m. buvo išrinkta Elizabet Kop. 1983 m. nepavykus išrinkti pirmosios oficialios kandidatės moters Lilian Uchtenhagen ir 1993 m. nepavykus išrinkti Kristian Briuner (abi iš socialdemokratų partijos), kilo prieštaringų nuomonių, o socialdemokratai kiekvieną kartą svarstė galimybę apskritai pasitraukti iš Tarybos.

2006 m. pirmą kartą vienu metu dirbo dvi moterys Tarybos narės. Nuo 2007 m. iki 2010 m., trys iš septynių Tarybos narių buvo moterys. 2010 m. kai vietoj Morico Lojenbergerio ketvirtąja moterimi vyriausybėje buvo išrinkta Simoneta Somaruga, pirmą kartą istorijoje vyrai Taryboje tapo mažuma. Pažymėtina ir tai, kad aštuntasis vyriausybės narys, neturintis balso teisės, kancleris, kuris nustato vyriausybės darbotvarkę, taip pat buvo moteris.

Nuo 1989 m. iki dabar iš viso Taryboje dirbo dešimt moterų:

• 1984 m. išrinkta pirmoji Tarybos narė moteris Elizabet Kop (FDP/PRD) atsistatydino 1989 m.
• Rut Dreifus (SP/PS), buvusi Tarybos nare 1993–2002 m., 1999 m. tapo pirmąja moterimi, tapusia Konfederacijos prezidente.
• Rut Mecler (tuo metu R. Mecler-Arnold) (CVP/PDC) Tarybos nare buvo 1999–2003 m. ir nebuvo perrinkta antrai kadencijai.
• 2003 m. išrinkta Mišlin Kalmi-Re (SP/PS) ir 2006 m. išrinkta Doris Loithard (CVP/PDC) buvo pirmosios dvi vienu metu pareigas einančios moterys. Abi jos 2007 m. gruodžio mėn. buvo perrinktos ketverių metų kadencijai.
• Evelin Vidmer-Šlumpf buvo išrinkta 2007 m. gruodžio mėn. ir Tarybos nare buvo iki 2015 m. gruodžio mėn.
• Simoneta Somaruga buvo išrinkta 2010 m. rugsėjo mėn. Kartu su Mišlin Kalmi-Re, Doris Loithard ir Evelin Vidmer-Šlumpf moterys pirmą kartą turėjo daugumą Federalinėje Taryboje iki 2012 m. sausio mėn., kai Mišlin Kalmi-Re pakeitė Alenas Bersė.
• Karin Keler-Zuter ir Viola Amerd buvo išrinktos 2018 m. gruodžio 5 d.
• Elizabet Bom-Šnaider buvo išrinkta 2022 m. gruodžio 7 d.

Regioninė pusiausvyra

Iki 1999 m. pagal Konstituciją nė vienas kantonas negalėjo turėti kelių atstovų Federalinėje Taryboje vienu metu. Didžiąją Šveicarijos istorijos dalį bet kurio Tarybos nario kantonas buvo nustatomas pagal jo gimimo vietą, tačiau nuo 1987 m. tai buvo pakeista į kantoną, iš kurio jis buvo išrinktas (buvusių Federalinės asamblėjos arba kantonų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios institucijų narių atveju), arba dabartinę gyvenamąją vietą. Niekas netrukdė kandidatams persikelti į politiškai naudingus kantonus. Tai buvo vienas iš šios taisyklės panaikinimo motyvų. 1999 m. Šveicarijoje vykusiuose referendumuose Konstitucija buvo pakeista, reikalaujant teisingo vietų paskirstymo tarp šalies kantonų ir kalbinių grupių, nenustatant konkrečių kvotų.

Nuo tada, kai buvo panaikinta taisyklė, draudžianti federalinių tarybų nariams būti iš to paties kantono, pasitaikė keletas tokių pavyzdžių. Pirmą kartą tai įvyko 2003–2007 m., kai pareigas ėjo Moricas Lojenbergeris ir Kristofas Blocheris iš Ciuricho kantono. Tai pasikartojo 2010–2018 m., kuomet 2010 m. buvo išrinkti Simoneta Somaruga ir Johanas Šnaideris-Amanas iš Berno kantono. 2023 m. duomenimis, keturiems kantonams dar niekada nebuvo atstovaujama Federalinėje Taryboje: Nidvaldenui, Šafhauzeno kantonui, Švico kantonui ir Uriui.

2023 m. įsigaliojus Tarybos Konstitucijai, konstitucinis reikalavimas, kad kalbos ir regionai būtų tinkamai subalansuoti, tampa vis sunkiau įgyvendinamas. Taryboje daugumą sudaro „lotyniškai kalbantys“ – žmonės, kalbantys prancūziškai, itališkai arba retoromaniškai, nors vokiečių kalba gimtoji yra daugiau nei septyniasdešimčiai procentų Šveicarijos piliečių.

Kai narys atsistatydina, jį paprastai pakeičia kitas asmuo, priklausantis ne tik tai pačiai partijai, bet ir tai pačiai kalbinei grupei. Tačiau 2006 m. kai atsistatydino prancūzakalbis Žozefas Daisas, jį pakeitė vokiškai kalbanti Doris Loithard. 2016 m. vokiškai kalbančią Evelin Vidmer-Šlumpf pakeitė prancūziškai kalbantis Gi Parmelenas. Istoriškai bent dvi vietas Taryboje užėmė prancūzakalbiai arba itališkai kalbantys nariai. Nuo 2023 m. Tarybą sudaro trys vokiečių, trys prancūzų ir vienas italų kalbos nariai. 2017 m. lapkričio mėn. Iniacijus Kasisas tapo pirmuoju nuo 1999 m. Tarybos nariu iš itališkai kalbančio kantono. Rinkimuose į Federalinę Tarybą kandidatams paprastai padeda geras vokiečių, prancūzų ir italų kalbų mokėjimas.

Federalinės Tarybos veikla

Prezidentavimas

Federalinių rūmų Berne vakarinio korpuso, kuriame vyksta Tarybos posėdžiai, interjeras.

2006 m. Federalinės Tarybos posėdis

Kiekvienais metais Jungtinė federalinė asamblėja vieną iš septynių narių išrenka Konfederacijos prezidentu. Federalinė asamblėja taip pat renka Šveicarijos viceprezidentą. Pagal konvenciją prezidento ir viceprezidento pareigos kasmet keičiasi rotacijos principu, todėl kiekvienas Tarybos narys, kol eina šias pareigas, kas septynerius metus tampa viceprezidentu, o vėliau – prezidentu.

Pagal Šveicarijos viršenybės tvarką Konfederacijos prezidentas yra aukščiausio rango Šveicarijos pareigūnas. Jis pirmininkauja Tarybos posėdžiams ir atlieka tam tikras reprezentacines funkcijas, kurios kitose šalyse priskiriamos valstybės vadovo kompetencijai. Skubiais atvejais, kai Tarybos sprendimas negali būti priimtas laiku, jis yra įgaliotas veikti visos Tarybos vardu. Vis dėlto, jis yra primus inter pares (liet. pirmas tarp lygių) ir neturi jokios galios, viršijančios kitų šešių Tarybos narių galias.

Prezidentas nėra Šveicarijos valstybės vadovas – šią funkciją atlieka Taryba in corpore, t. y. visa Taryba. Tačiau pastaruoju metu tapo įprasta, kad prezidentas veikia ir yra pripažįstamas valstybės vadovu, kai vyksta su oficialiais vizitais į užsienį, nes Taryba (taip pat pagal konvenciją) neišvyksta iš šalies in corpore. Tačiau dažniau oficialius vizitus į užsienį rengia Tarybos narys, kuris vadovauja Federaliniam užsienio reikalų departamentui. Atvykstančius valstybių vadovus priima Federalinė Taryba in corpore.

Tarybos posėdžiai

Prieš posėdį 1987 m.

Federalinė Taryba daugiausia dirba kas savaitę rengiamuose posėdžiuose, kurie vyksta kiekvieną trečiadienį Federaliniuose rūmuose Berne, Šveicarijos federalinės vyriausybės būstinėje.

Be septynių Tarybos narių, posėdžiuose taip pat dalyvauja šie pareigūnai:

• Šveicarijos konfederacijos kancleris Viktoras Rosis. Kaip vyriausybės administracijos vadovas ir Federalinės Kanceliarijos vadovas, jis dalyvauja diskusijose, bet neturi balso teisės priimant Tarybos sprendimus. Nepaisant to, jo įtakingos pareigos dažnai vadinamos „aštuntuoju Federalinės Tarybos nariu“.
• Vicekancleris Andrė Simonazis. A. Simonazis yra Federalinės Tarybos atstovas spaudai, ir po posėdžio jis rengia savaitinį pranešimą spaudai.
• Vicekancleris Jorgas De Bernardis, atsakingas už Šveicarijos Federalinės Kanceliarijos Federalinės Tarybos sektorių.

Per posėdžius Tarybos nariai vienas į kitą kreipiasi oficialiai (pvz., ponia Somaruga, pone Bersė), nors jie tarpusavyje bendrauja vardais. Taip siekiama atskirti darbotvarkės klausimus nuo juos pristatančio asmens.

Po posėdžių Tarybos nariai kartu pietauja. Taryba taip pat reguliariai renkasi į konklavos posėdžius, kuriuose išsamiai aptaria svarbias temas. Taip pat ji kasmet rengia vadinamąją „išvyką“ – vienos dienos ekskursiją į prezidento gimtajame kantone esančias lankytinas vietas. Šiuo ir kitais atžvilgiais Taryba veikia kaip didelės korporacijos direktorių valdyba.

Sprendimai ir atsakomybė

Kiekvienas Tarybos narys vadovauja vyriausybės departamentui, panašiai kaip ministrai kitų šalių vyriausybėse. Šnekamojoje kalboje ir spaudoje jie dažnai vadinami ministrais, ypač Federalinio gynybos, civilinės saugos ir sporto departamento vadovas vadinamas „gynybos ministru“, nors oficialiai tokio posto nėra. Tačiau kaip Tarybos nariai jie yra atsakingi ne tik už savo departamentų veiklą, bet ir už savo kolegų departamentų veiklą, taip pat už vyriausybės ir visos federalinės administracijos veiklą.

Sprendimus, kuriuos turi priimti Taryba, visada rengia atsakingas departamentas. Todėl federalinių tarnautojų darbo užmokesčio pakeitimus Tarybai siūlytų Federalinio finansų departamento, kuriam priklauso Federalinė personalo tarnyba, vadovas. Tačiau prieš balsuojant Tarybos posėdyje visi pasiūlymai raštu išsiunčiami departamentų vadovams, kurie paveda savo departamento vyresniesiems pareigūnams – federalinių tarnybų vadovams – parengti raštišką atsakymą ir pateikti kritiką bei pasiūlymus. Tai vadinama bendrojo pranešimo procedūra (vok. Mitberichtsverfahren; pranc. procédure de co-rapport), skirta dar prieš Tarybos posėdį pasiekti sutarimą.

Rengiantis priimti svarbius sprendimus, kartais rengiamos papildomos viešos konsultacijos, į kurias kviečiami kantonai, politinės partijos ir pagrindinės interesų grupės ir kuriose gali dalyvauti visi visuomenės nariai. Jei Federalinei asamblėjai siūloma keisti federalinį įstatymą, šis žingsnis privalomas pagal įstatymą. Tokiais atvejais konsultavimosi procedūra taip pat padeda nustatyti politines problemas, dėl kurių vėliau gali būti surengtas visuotinis referendumas, siekiant sustabdyti atitinkamo įstatymo projekto priėmimą.

Sprendimai oficialiai priimami balsavimu posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma. Tačiau didžioji dauguma sprendimų priimama bendru sutarimu, nors pastaruoju metu pastebima tendencija, kad vis dažniau vyksta ginčytinos diskusijos ir balsavimai.

Slaptumas

Federalinės Tarybos posėdžiai ir priimtų sprendimų rezultatai nėra vieši, o įrašai užantspauduojami 50 metų. Pastaruoju metu tai sulaukė nemažai kritikos. Ypač politinio spektro pakraščiuose esančios partijos teigia, kad toks slaptumas prieštarauja skaidrumo principui. Tačiau Taryba visada laikėsi nuostatos, kad slaptumas yra būtinas, norint pasiekti konsensusą ir išsaugoti atskirų Tarybos narių kolegialumą bei politinį nepriklausomumą.

Konstitucinės konvencijos

Dėl Federalinės Tarybos, kaip savanoriškos didžiosios politinių oponentų koalicijos, unikalios prigimties, jos veiklą reglamentuoja daug konstitucinių konvencijų. Viena iš svarbiausių yra kolegialumo principas, t. y. Tarybos nariai neturi viešai kritikuoti vienas kito, nors dažnai yra politiniai oponentai. Dėl to iš jų tikimasi, kad jie viešai pritars visiems Tarybos sprendimams, net ir prieštaraujantiems jų asmeninei ar politinės partijos nuomonei. Daugelio stebėtojų nuomone, po 2003 m. rinkimų šią konvenciją tapo vis sunkiau įgyvendinti.

Kelionės į užsienį

Ilgą laiką Federalinės Tarybos nariai nevyko į užsienį tarnybiniais reikalais. Kitose šalyse Šveicarijai atstovavo beveik vien diplomatai.

Po Džono F. Kenedžio nužudymo federaliniai patarėjai surengė skubų posėdį, kuriame aptarė galimybę siųsti patarėją į Dž. F. Kenedžio laidotuves. Atsižvelgdami į tai, kad gyventojai nesuprastų Šveicarijos vyriausybės nebuvimo, jie nusprendė pasiųsti Tarybos narį Frydrichą Traugotą Valeną. Keliaudamas į JAV sostinę F. T. Valenas taip pat susitiko su valstybės sekretoriumi Dynu Rasku aptarti muitų. Nepaisant to, kad Šveicarija atsidarė dėl Dž. F. Kenedžio nužudymo, Federalinės Tarybos narių kelionės į užsienį buvo normalizuotos tik po TSRS griūties.

Rinkimai ir sudėtis

Paskutiniai Federalinės Tarybos rinkimai vyko 2023 m. gruodžio 13 d. Federalinės Tarybos narys Alenas Bersė ir Konfederacijos kancleris Valteris Turnheras paskelbė, kad nesieks būti perrinkti. Visi kiti Federalinės Tarybos nariai buvo perrinkti. Perrinkti buvo šie tarybos nariai:

• Gi Parmelenas (SVP/VD) nuo 2016 m., ekonomikos ministras, išrinktas surinkęs 215 balsų,
• Iniacijus Kasisas (FDP/TI) nuo 2017 m., užsienio reikalų ministras, išrinktas surinkęs 167 balsus,
• Viola Amerd (DM/VS) nuo 2019 m., gynybos ministrė, išrinkta surinkusi 201 balsą,
• Karin Keler-Zuter (FDP/SG) nuo 2019 m., finansų ministrė, išrinkta surinkusi 176 balsus,
• Albertas Rioštis (SVP/BE) nuo 2023 m., aplinkos ministras, išrinktas surinkęs 189 balsus,
• Elizabet Bom-Šnaider (SP/JU) nuo 2023 m., teisingumo ministrė, išrinkta surinkusi 151 balsą.

Po Aleno Bersė atsistatydinimo 2023 m. gruodžio 31 d. buvo surengti papildomi rinkimai:

• Beatas Jansas (SP/BS), išrinktas per trečiąjį balsavimo turą su 134 balsais.

Be to, Viktoras Rosis (GLP) buvo išrinktas nauju Konfederacijos Kancleriu, surinkęs 135 balsus. Taip pat Viola Amerd buvo išrinkta Šveicarijos Konfederacijos prezidente 2024 m., o Karin Keler-Zuter – Federalinės Tarybos viceprezidente 2024 m. Po rinkimų įvyko departamentų pertvarka: Elizabet Bom-Šnaider perėmė Federalinį vidaus reikalų departamentą, kurį atlaisvino Alenas Bersė, o naujai išrinktas Beatas Jansas perėmė E. Bom-Šnaider teisingumo ir policijos departamentą.

Rinkimų režimas

2006 m. Federalinės Tarybos rinkimai Federalinėje asamblėjoje

Federalinės Tarybos narius ketverių metų kadencijai renka abeji Federalinės asamblėjos rūmai, posėdžiaujantys kartu kaip Jungtinė federalinė asamblėja. Kiekvienas Federalinės Tarybos narys yra (per)renkamas pagal darbo stažą, pradedant nuo ilgiausią kadenciją turėjusio Tarybos nario. Tuomet nariai renkami atskirai slaptu balsavimu absoliučia galiojančių balsų dauguma. Kiekvienas pilnametis Šveicarijos pilietis gali būti išrenkamas (ir net prieš savo valią), tačiau praktiškai tik parlamento nariai arba rečiau – kantonų vyriausybių nariai – yra nominuojami politinių partijų ir gauna nemažai balsų. Balsavimas vyksta keliais etapais, galiausiai išrenkant tik vieną narį:

• Pirmuosiuose dviejuose rinkimų etapuose gali dalyvauti bet kuris pilnametis Šveicarijos pilietis, turintis balsavimo teisę.
• Pasibaigus antrajam etapui, į trečiąjį etapą gali patekti kiekvienas, surinkęs bent dešimt balsų.
• Trečiajame ir vėlesniuose etapuose (jei reikia) kandidatai, surinkę mažiau nei dešimt balsų, yra pašalinami arba pašalinamas mažiausiai balsų surinkęs kandidatas. Toks pašalinimas nevykdomas, kai du ar daugiau kandidatų turi mažiau nei 10 balsų.

Pasibaigus rinkimams, nugalėtojas sako trumpą kalbą ir priima arba atsisako Tarybos nario pareigų. Tuomet duodama priesaika, o įprasta kadencija prasideda tik po kelių savaičių, sausio 1 d.

Paprastai partija, kuri turi užimti vietą, Jungtinei federalinei asamblėjai pateikia du kandidatus, o šis išrenka vieną iš jų. Tačiau taip nebuvo per 2003 m. rinkimus, kurie pastaraisiais metais buvo prieštaringiausi. Iki XIX a. pabaigos buvo neoficialiai reikalaujama, kad Tarybos nariai kas ketverius metus būtų renkami į Nacionalinę Tarybą savo gimtajame kantone, kad būtų „patikrintas“ jų populiarumas. Ši praktika buvo žinoma prancūzišku terminu élection de compliment. Pirmasis Tarybos narys, kurio nepavyko perrinkti (Ulrichas Oksenbeinas), 1854 m. pralaimėjo rinkimus į Nacionalinę Tarybą.

Išrinkti Tarybos nariai išlieka savo politinių partijų nariais, tačiau neužima vadovaujančių pareigų. Tiesą sakant, jie paprastai išlaiko tam tikrą politinę distanciją nuo partijos vadovybės, nes pagal kolegialumo taisykles jiems dažnai tenka viešai remti Tarybos sprendimą, kuris neatitinka jų partijos (arba jų pačių) politinių įsitikinimų.

Atsistatydinimas

Ketverių metų kadencijai išrinkti Tarybos nariai negali būti išbalsuojami iš pareigų pareiškus nepasitikėjimą ir negali būti nušalinti nuo pareigų. Perrinkimas galimas neribotą kadencijų skaičių; istoriškai itin retai pasitaikydavo, kad Parlamentas neperrinktų Tarybos nario. Taip yra nutikę tik keturis kartus – 1854 m. Ulrichui Oksenbeinui, 1872 m. Žanui-Žakui Šalė-Veneliui, 2003 m. Rut Mecler ir 2007 m. Kristofui Blocheriui. Todėl praktikoje Tarybos nariai dirba tol, kol nusprendžia pasitraukti iš Tarybos veiklos, paprastai po 3–5 kadencijų.

Tarybos narių statusas

Tarybos narių gyvenimas

Veidai minioje: 2008 m. oficialioje Federalinės Tarybos nuotraukoje, atitinkančioje šveicariškos tiesioginės demokratijos dvasią, jie pavaizduoti kaip paprasti žmonės.

Tarybos narys Iniacijus Kasisas sako kalbą 2019 m., lydimas Bundesweibel

Skirtingai nuo daugumos kitų šalių vyriausybių narių, Tarybos nariai neturi teisės į oficialią rezidenciją (tačiau Federaliniuose rūmuose yra Federalinio kanclerio ir Konfederacijos prezidento gyvenamieji butai). Dažniausiai jie renkasi nuomotis butus arba viešbučio apartamentus Berne (savo lėšomis). Tačiau jie turi teisę atostogauti Federalinės Tarybos Lono sodyboje. Šioje sodyboje taip pat priimami oficialūs Šveicarijos Konfederacijos svečiai.

Nors prireikus asmeninės apsaugos (ypač per oficialius renginius) Tarybos nariai gali naudotis kariuomenės apsaugos būrio paslaugomis, Berno gatvėse, restoranuose ir tramvajuose juos dažniau galima sutikti be jokios palydos, o Ulis Maureris, kaip žinoma, daugelį dienų nuo savo buto Miunzingene iki Federalinių rūmų Berne važinėjo dviračiu. Tarybos nariai taip pat turi teisę turėti asmeninį lydėtoją (huissier arba Bundesweibel), kuris su raudonai balta paradine uniforma lydi juos į oficialius renginius.

Tarybos narių sutuoktiniai oficialiai nedalyvauja vyriausybės veikloje, išskyrus tada, kai lydi juos į oficialius priėmimus.

Tarybos narių darbo užmokestis

Federalinės Tarybos nariai gauna 445 000 Šveicarijos frankų (apie 416 000 eurų) metinį atlyginimą ir dar 30 000 Šveicarijos frankų per metus išlaidoms padengti. Nuo šių pajamų Tarybos nariai moka mokesčius.

Buvusiems Tarybos nariams, išdirbusiems ne mažiau kaip ketverius metus, mokama pensija, lygi pusei Federalinės Tarybos narių atlyginimo. Jei Tarybos narys pasitraukia iš pareigų dėl sveikatos būklės, jis gali gauti šią pensiją, net jei jo darbo stažas buvo trumpesnis nei ketveri metai. Dalį pensijos gali gauti ir Tarybos nariai, kurie baigia eiti pareigas po mažiau nei ketverių metų. Pasitraukę iš pareigų, „buvę Federalinės Tarybos nariai dažnai užsiima kita pelninga veikla“, tačiau „jų pajamos, pridėjus prie pensijos, kurią jie gauna kaip buvę Federalinės Tarybos nariai, negali viršyti šiuo metu pareigas einančio Federalinės Tarybos nario atlyginimo, priešingu atveju jų pensija atitinkamai sumažinama“.

Tarnaujantiems Tarybos nariams „suteikiama tam tikrų specialių privilegijų, pradedant nemokamomis telefono ryšio sutartimis ir baigiant tarnybiniais automobiliais su vairuotoju, tarnybiniais automobiliais asmeniniam naudojimui arba federalinių lėktuvų ir sraigtasparnių naudojimu tarnybinėms komandiruotėms. Kiekvienas Federalinės Tarybos narys taip pat turi teisę gauti pirmos klasės SBB GA kelionės kortelę (taip pat ir išėjus į pensiją). Jiems taip pat suteikiama asmeninė apsauga, kuri dažnai būna labai diskretiška.“

Pirmoji Federalinė Taryba, kurioje daugumą sudarė moterys (2010 m.).

Imunitetas

Tarybos nariams, kaip ir parlamento nariams, taikomas absoliutus teisinis imunitetas dėl visų pareiškimų, padarytų einant oficialias pareigas.

Norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus ir nusižengimus, susijusius su Tarybos narių tarnybine padėtimi, reikalingas Federalinės asamblėjos imuniteto komisijų pritarimas. Tokiais atvejais Parlamentas taip pat gali laikinai sustabdyti Tarybos nario įgaliojimus (bet ne nušalinti jį nuo pareigų).

Remiantis Federalinės Kanceliarijos pareiškimais žiniasklaidai, nė vienas iš nedaugelio kaltinimų Tarybos nariams atvejų leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebuvo suteiktas. Tokios bylos paprastai būdavo susijusios su teiginiais, kuriuos visuomenės nariai laikė įžeidžiančiais. Tačiau buvo pranešta, kad vienas neįvardytas Tarybos narys, patekęs į eismo įvykį prieš pat atsistatydinimo datą, savanoriškai atsisakė imuniteto, o Tarybos narė Elizabet Kop nusprendė atsistatydinti po to, kai buvo pradėtas tyrimas dėl įtarimų pažeidus slaptumą.

„Pirmųjų“ sąrašas

Pirmieji septyni nariai, išrinkti 1848 m.

• 1848 m.: pirmieji septyni nariai buvo: Ulrichas Oksenbeinas, Jonas Fureris, Jozefas Muncingeris, Anri Druė, Fridrichas Frėjus-Erozė, Vilhelmas Matiasas Nefas ir Stefanas Franšinis.
• 1854 m.: Ulrichas Oksenbeinas tapo pirmuoju (iš keturių iki šiol buvusių) Tarybos nariu, kuris nebuvo perrinktas.
• 1855 m.: Johanas Jakobas Štelinas buvo pirmasis išrinktas Tarybos narys, kuris atsisakė eiti pareigas.
• 1875 m.: Lui Rušonė laimėjo rinkimus, bet atsisakė eiti pareigas. Pakartotiniuose rinkimuose laimėjo Šarlis Estopėjus, bet taip pat atsisakė. Trečiuosiuose rinkimuose buvo išrinktas Niuma Drozas, kuris sutiko eiti pareigas. Jis vis dar yra jauniausias asmuo, kada nors buvęs Federalinės Tarybos nariu.
• 1891 m.: Jozefas Cempas tapo pirmuoju Krikščionių demokratų partijos nariu Taryboje.
• 1893 m.: Eženas Rufi, Viktoro Rufi sūnus, buvo pirmasis narys, kurio tėvas taip pat buvo Tarybos narys. Antroji buvo išrinkta 2007 m.: Evelin Vidmer-Šlumpf, Leono Šlumpfo dukra.
• 1911 m.: Adolfas Doicheris – pirmasis (ir vienintelis) aštuoniasdešimtmetis Taryboje.
• 1913 m.: Feliksas Kalonderis – pirmasis (ir vienintelis) narys, kurio gimtoji kalba yra retoromanų.
• 1917 m.: Giustavas Adoras – pirmasis (ir vienintelis) liberalų partijos narys Taryboje.
• 1917–1919 m.: pirmą kartą daugumą sudarė „lotyniškai kalbantys“ Tarybos nariai: Giustavas Adoras, Džiuzepė Mota, Kamilis Dekopė ir Feliksas Kalonderis, o vokiškai kalbantieji tapo mažuma. Tai pasikartojo po daugiau nei šimto metų, 2023 m.
• 1930 m.: Rudolfas Mingeris – pirmasis liaudies partijos narys Taryboje.
• 1943 m.: Ernstas Nobsas – pirmasis socialdemokratų partijos narys Taryboje.
• 1973 m.: Vilis Ričardas – pirmasis darbininkų klasės Tarybos narys, socialdemokratų partijos atstovas. Jis įgijo šilumininko specialybę, jo tėvas buvo batsiuvys.
• 1983 m.: Lilian Uchtenhagen – pirmoji moteris kandidatavusi į Tarybą.
• 1984 m.: Elizabet Kop – pirmoji moteris Taryboje.
• 1993 m.: Rut Dreifus – pirmoji žydų kilmės Tarybos narė.
• 1995 m.: Moricas Lojenbergeris – pirmasis Tarybos narys, gyvenantis partnerystėje (su architekte Gret Liuvensberg, kurią vėliau vedė).
• 1999 m.: Rut Dreifus – pirmoji Konfederacijos prezidentė moteris.
• 2010 m.: Simoneta Somaruga – ją išrinkus, pirmą kartą daugumą Šveicarijos Federalinėje Taryboje sudarė moterys.
• 2019 m.: nuo 1900 m. didžioji dauguma Tarybos narių turėjo akademinį išsilavinimą. Tačiau nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2022 m. gruodžio mėn. Tarybos daugumą sudarė aukštojo išsilavinimo neturintys asmenys: Ulis Maureris (pardavėjas), Gi Parmelenas (vidurinės mokyklos diplomas, ūkininkas), Simoneta Somaruga (vidurinės mokyklos diplomas, koncertuojanti pianistė) ir Karin Keler-Zuter (prekybos mokykla, vertėja).

Populiarumas

2022 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, pusė Šveicarijos gyventojų buvo patenkinti Federaline Taryba.