Šliaužiančioji sidabriukė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Goodyera repens
Šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens)
Šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Lelijainiai
(Wikispecies-logo.svg Liliopsida)
Eilė: Smidriečiai
(Wikispecies-logo.svg Asparagales)
Šeima: Gegužraibiniai
(Wikispecies-logo.svg Orchidaceae)
Gentis: Sidabriukė
(Wikispecies-logo.svg Goodyera)
Rūšis: Šliaužiančioji sidabriukė
(Wikispecies-logo.svg Goodyera repens)
Mokslinis pavadinimas
Goodyera repens
(L.) R.Br.

Šliaužiančioji sidabriukė, arba pilkalapė sidabriukė (lot. Goodyera repens, angl. Creeping lady's tresses, Dwarf rattlesnake plantain, Lesser rattlesnake plantain, vok. Kriechendes Netzblatt) – gegužraibinių (Ochidaceae) šeimos sidabriukių (Goodyera) genties augalas. Liaudyje žinomas dar kaip gulėtras, lieldanga, pilkalapė, sidabriukė, tinklius.

Paplitimas ir augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savaime paplitusi Vakarų, Šiaurės, Centrinėje Europoje ir į rytus iki Krymo ir Kaukazo, taip pat ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje dažnoka, bet nelengvai pastebima.

Auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai ten, kur stora samanų danga. Mėgsta apydrėgnius, rūgštokus, vidutinio derlingumo dirvožemius. Randama iki 2000 m aukštyje.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Goodyera repens — Flora Batava — Volume v17.jpg

Tai daugiametis retai daugiau kaip 30 cm aukščio augalas, gausiai apaugęs paprastais ir liaukiniais plaukeliais. Turi nariuotą, žemės paviršiumi šliaužiantį šakniastiebį ir gana mėsingas šaknis. Stiebas status, šviesiai žalias, su liaukiniais plaukeliais. Lapai žiemoja, išauga elipsiški ar kiaušiniški, 1,1–3,2 cm ilgio ir 0,5–1,8 cm pločio, apysmailiai, pilkai žali, su tinklišku, labai ryškiu šviesesnių gyslelių piešiniu, beveik visi stiebo pamatinėje dalyje, aukščiau esantys gerokai mažesni, linijiški, turi makštį.

10–15 mažų, 3–4 mm ilgio, kvapnių, balsvų ar gelsvai balsvų žiedų susitelkę vienašonėje, siauroje, tankioje kekėje. Visas žiedynas, išskyrus vidinius apyžiedžio lapelius, gausiai apaugęs trumpais plaukeliais. Žiedlapiai 6, laisvi, smailiaviršūniai, vidiniai susiglaudę sudaro šalmą. Taurėlapiai 3–5,2 mm ilgio, vainiklapiai 3–4 mm ilgio. Lūpa sveika, 1,8–4,8 mm ilgio ir 1,4–3,2 mm pločio, giliau įgaubta, bet be pentino. Kuokelis 1. Pažiedės žalios, smailios, pailgos.

Žydi liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Vaisius – dėžutė. Sėklos smulkios, kaip dulkės. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai šakniastiebiais.

Augalo chromosomų rinkinys diploidinis, 2n = 30[1], 32, 40.[2]

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir kiti gegužraibiniai, sudaro mikorizę – šaknų simbiozę su grybais. Žiedus lanko kamanės.

Dažnai auga kartu su šiliniu viržiu (Calluna vulgaris), mėlyne (Vaccinium myrtillus). Mėgsta vietas, kur vyrauja paprastoji pušis (Pinus sylvestris) bei beržai (Betula spp).

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Flora of North America
  2. Flora of China