Šakniastiebis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Geltonojo vildalgio (Iris pseudacorus) šakniastiebis monopodiškai išsišakojęs

Šakniastiebis – pakitęs požeminis stiebas, leidžiantis pridėtines šaknis.

Dažnausiai šakniastiebiai yra apvalūs, auga horizontaliai, neturi chlorofilo, todėl neatlieka fotosintezės. Šakniastiebiai nuo šaknų skiriasi tuo, kad turi redukuotus žvynelių pavidalo lapelius, o jų pažastyse įžiūrimi pumpurai. Lapeliai dažnai anksti nukrinta ir lieka tik jų randai, todėl šakniastiebis atrodo nariuotas. Auga viršūne, bet kai ji apmiršta, šakniastiebis ima pūti.

Vegetacijos periodu iš kai kurių šakniastiebio pumpurų išauga antžeminiai ūgliai. Kai šakniastiebis atitrūksta nuo augalo, iš jo dalių gali išaugti nauji augalai. Jie įsišaknija pridėtinėmis šaknimis.

Šakniastiebiai kaip ir stiebai gali šakotis. Skiriami du šakojimosi būdai:

Šakniastiebiuose gausu fiziologiškai aktyvių medžiagų (alkaloidų, glikozidų), todėl kai kurių augalų šakniastiebiai vartojami vaistų gamybai. Vikiteka