Šienlaukis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Šienlaukis
Šienlaukis.JPG
Įvažiavimas Šienlaukin

Šienlaukis
Koordinatės 55°28′01″š. pl. 23°01′19″r. ilg. / 55.467°š. pl. 23.022°r. ilg. / 55.467; 23.022 (Šienlaukis)Koordinatės: 55°28′01″š. pl. 23°01′19″r. ilg. / 55.467°š. pl. 23.022°r. ilg. / 55.467; 23.022 (Šienlaukis)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Raseinių rajono savivaldybės vėliava Raseinių rajono savivaldybė
Seniūnija Viduklės seniūnija
Gyventojų skaičius 130 (2011 m.)
Altitudė 132 m
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Šiẽnlaukis
Kilmininkas: Šiẽnlaukio
Naudininkas: Šiẽnlaukiui
Galininkas: Šiẽnlaukį
Įnagininkas: Šiẽnlaukiu
Vietininkas: Šiẽnlaukyje

Šienlaukis – kaimas Raseinių rajone, 3 km į šiaurės rytus nuo Gylių, 12 km į šiaurę nuo Raseinių. Pro kaimą eina RadviliškioTilžės geležinkelis, įsikūrusi geležinkelio stoties gyvenvietė. Seniūnaitijos centras. Per kaimą eina kelias  3503  ParaseinysAlėjaiLioliaiKelmė , atsišakoja  3509  ViduklėGyliaiŠienlaukis .

Prie Šienlaukio yra 114 ha Pušynpelkio durpynas. Jame vidutinis durpių klodas yra 3,8 m. Durpių atsargos sudarė 3,8 mln. kub. m. Durpynas priklauso seniūnijai ir yra eksploatuojamas.

Kryžius prie posūkio Viduklėn

Ankstesniais laikais Šienlaukyje prie Šešuvies buvo keliasdešimt ledyninių riedulių, vadintų „deivių“ akmenimis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis kaimas, ankstesniais laikais dar vadintas Juozapavu ir Šilaukiu, bene pirmąsyk paminėtas 1500 m., kada bajoras Mitkus testamentu Viduklės bažnyčiai užrašė tris savo baudžiauninkus kartu su jiems priklausančiomis žemėmis Trapėnų, Domeikių ir Šienlaukio kaimuose.

Šienlaukis paminėtas ir 1514 m., kuomet bajoras Vaitiekus Janavičius Viduklės klebonui Jurgiui pardavė šio kaimo valstietį Budrį su šeima ir turtu.

Valakų reforma Viduklės valsčiuje pradėta vykdyti 1559 m. Dėl žemės sklypų ištiesinimo ir taisyklingo išmatavimo iš valsčiaus bajorų paėmus dalį žemės, jie tokio pat dydžio žemės pakaitalus gaudavo Šienlaukio kaimo žemėse. Pakaitalas buvo duodamas ir mišku, ir pievomis, ir dirvonuojančia žeme. Tie, kurie sutiko atsiimti mišku, žemės gaudavo daugiau negu atidavė.

1667 m., atliekant Žemaitijos dvarų surašymą, pažymėta, kad Viduklės dvaro tėvūnas yra Aleksandras Vainiotas. Į dvaro sudėtį įėjo Lenkčiai (9 dūmai), Šienlaukis (30 dūmų) ir Vailabai (4 dūmai).

Ilgą laiką Šienlaukio kaimas priklausė Viduklės dvarininkams Stanevičiams. 1771 m., mirus Jurgiui Stanevičiui, jo nemažą turtą pasidalijo šeši sūnūs, Šienlaukį pasiėmė sūnus Marcelijus Stanevičius (1728–1813) kartu su žmona Zuzana. Anų laikų dokumentuose jie buvo tituluojami Mstislavlio kardininkais.

Vėliau Šienlaukis priklausė Marcelijaus sūnui Jurgiui Ksaverui (1769–1828), Jurgio Ksavero sūnui Feliksui (1815–1883), o šiam mirus, atiteko vieninteliam sūnui Feliksui (18?-1948). Feliksas buvo lošėjas, ir dėl jo skolų dvarą teko įkeisti Sankt Peterburgo – Tulos žemės bankui. 1908 m. įskolintą dvarą iš F. Stanevičiaus nupirko Blinstrubiškių savininkas Kazimieras Jančiauskas. Vėliau dalį dvaro žemių iš jo išpirko Felikso sesuo Bronislava Pšeciševskienė, bet Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, buvo pradėta vykdyti žemės reforma, parceliuojami dvarai, žeme aprūpinami bežemiai valstiečiai. 1922 metais B. Pšeciševskienei taip pat teko valstybei perduoti visą Viduklės dvarą.

Apie Šienlaukio pastatus pirmieji duomenys randami 1859 metais sudarytame inventoriuje, kuriame surašyta 19 sodybų ir smuklė. Pirmoji sodyba, kurioje aprašyti 6 trobesiai, priklausė Florijonui Stulginskiui. Antroji sodyba, kurioje stovėjo 4 pastatai, priklausė Liudvikui Šneideriui. Trečioji sodyba, su 5 trobesiais, priklausė Simonui Vaigauskui. Ketvirtoji sodyba, su 4 pastatais, priklausė Antanui Antanavičiui. Penktoji sodyba, taip pat su 4 pastatais, priklausė Pranciškui Navickui. Šeštoji sodyba nedidelė, su 3 pastatais, priklausė Stanislovui Jakubauskui. Septintoji sodyba, kurią sudarė 5 trobesiai, priklausė Pranui Adomavičiui. Aštuntoji sodyba, sudaryta iš 4 trobesių, priklausė Ievai Jucevičienei. Devintoji sodyba sudaryta taip pat iš 4 trobesių, priklausė našlei Elžbietai Žukauskienei. Dešimtoji sodyba su 5 trobesiais priklausė Vincui Bakevičiui. Vienuoliktoji sodyba su 4 trobesiais priklausė Pranui Kačiušiui. Dvyliktoji sodyba su 5 trobesiais priklausė Ignui Gumuliauskui. Tryliktoji sodyba su 5 trobesiais priklausė Jonui Žulpai. Keturioliktoji sodyba su 4 trobesiais priklausė Motiejui Arbačiauskui. Penkioliktoji sodyba su 5 trobesiais priklausė Antanui Navickui. Šešioliktoji sodyba su 5 trobesiais priklausė Felicijonui Vizgirdui. Septynioliktoji sodyba – tik 3 trobesių – priklausė miškininkui Barauskui Pilypui, Kasparo s. Aštuonioliktoji sodyba, susidedanti iš 5 trobesių, priklausė Izidoriui Radziliauskui. Devynioliktoji sodyba – dviejų pastatų – priklausė Pratapui Pranui, Juozapo s.

Šiuo metu Šienlaukyje išlikusios tik dvi senos etnografinės sodybos ir užvažiuojamieji namai. Buvusieji užvažiuojamieji namai su smukle stovi kelių sankirtoje. Priešais užvažiuojamuosius namus, prie kelio, stovi medinis kryžius – vertikalus akcentas, žymintis Šienlaukio kaimo pradžią.

1915 m. pabaigoje – 1916 m. pradžioje, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, vokiečiai tiesė TauragėsRadviliškio geležinkelio magistralę, kuri ėjo ir per Šienlaukį.

1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos vyriausybė pakvietė vyrus ginti savo kraštą; iš Šienlaukio kaimo į savanorių gretas stojo Juozapas Mockus.

Šienlaukyje nuo 1935 m. veikė pradinė mokykla.

Antrojo pasaulinio karo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai Šienlaukyje buvo įsirengę karinę stovyklą. Vienas iš kaimo gyventojų – sentikis Rodijonas Kozlovas – aktyviai rėmė apylinkėse veikusius antinacinio pasipriešinimo kovotojus, „Keršytojo“ būrio vyrus.

Prasidėjus žydų persekiojimui Viduklės valsčiuje, LAF narys mokytojas Kazimieras Giedraitis buvo siunčiamas iš Šienlaukio atvežti netoli geležinkelio stoties gyvenusio neturtingo žydo Abelio šeimos. Pasipiktinęs tuo, kokiems tikslams mėginama jį panaudoti, mokytojas nutrenkė turėtą šautuvą ir pasišalino. Panašiai pasielgė ir kiti vidukliškiai inteligentai LAF organizacijos nariai. Vieną iš Abelio dukterų per nacių okupacijos laikotarpį slėpė ir globojo Šienlaukio sentikio Rodijono Kozlovo šeima.

1943 m. kovo 11 d. apie 4 valandą nakties Šienlaukio kaime netoli geležinkelio stoties įvyko kraupi avarija, kai priešpriešiais susidūrė du vokiečių kareivių pilni ešelonai. Vienas iš Rytų fronto su sužeistais ir atostogauti vykstančiais vermachto kariais važiavo į Vokietiją, o kitas iš Vokietijos su kariais vyko į Rytų frontą. Abu ešelonai turėjo apsilenkti Šienlaukio geležinkelio stotyje. Avarijoje žuvo apie 130 nacių. Iki šiol nėra visai aišku, ar tai buvo antifašistinio „Keršytojo“ būrio partizanų diversija, ar atsitiktinumas, įvykęs dėl budėtojų ir mašinistų neatidumo. Diversija mažiau tikėtina, nes naciai po to nesiėmė, kaip įprasta, smurto prieš aplinkinius gyventojus (ypač rusų sentikius); buvo suimti ir įkalinti Šienlaukio geležinkelio stoties viršininkas Mockus, budėtojai Pranciškus Galinauskas ir Anufrijenka.

Pokario pasipriešinimo kovos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šienlaukyje gimė pokario pasipriešinimo kovų dalyvis Petras Parnarauskas-Lapas. Jis žuvo 1947 m. kovo pabaigoje Užumedžio kaime. Tuo metu Viduklės stribai ir garnizonas, gavę informatoriaus Galicko pranešimą, Talkininkų, Užumedžio ir Šarkaimio kaimų apylinkėse vykdė karinę – čekistinę operaciją.

Sentikiai Šienlaukyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19201925 m. į Šienlaukio kaimą atsikėlė nemažai rusų sentikių. Jie kaimą vadino Шинолавки.

1942 m., remiantis gegužės mėnesį vykdyto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Šienlaukio sentikių valdomų ūkių savininkais buvo: Nikolajus Lavrentjevičius Kartašovas (g. 1870), Fiodoras Nikolajevičius Kartašovas (g. 1903), Romanas Nikolajevičius Kartašovas (g. 1905), Vasilijus Nikolajevičius Kartašovas (g. 1907), Vasilijus Kiseliovas (g. 1901), Jemeljanas Fiodorovičius Kozlovas (g. 1900), Ilja Fiodorovičius Kozlovas (g. 1908), Rodijonas Fiodorovičius Kozlovas (g. 1919), Ivanas Grigorjevičius Kupreščenka (g. 1880), Semionas Vasiljevičius Kuznecovas (g. 1902), Jegorijus Vasiljevičius Kuznecovas (g. 1905), Larijonas Ivanovičius Metlovas (g. 1900), Romanas Metlovas (g. 1914), Filimonas Metlovas (g. 1914), Varsanofijus Metlovas (g. 1921), Konstantinas Rybakovas (g. 1903), Jelena Rybakova (g. 1903), Jermolajus Larijonovičius Sokolovas (g. 1901), Dorofejus Tolkačiovas (g. 1895), Vasilijus Tolkačiovas (g. 1898), Timofejus Zujevas (g. 1899).

Taip pat nuo 1941 m. pavasario kaime buvo apsistojusios trys sentikių šeimos, atsikėlusios iš Suvalkų krašto – tai Lukos Januševskio (g. 1907), Anisimo Protokovo (g. 1887) ir Marijos Šalajevos (g. 1892). Paminėtinas faktas, kad tuo metu nuo 1940 m. rudens kaime gyveno keturi totoriai musulmonaiRusijos – tai pas Zujevus apsistoję Zoja ir Michailas Maksutaviai, ir pas Kiseliovus priimti Marija ir Fenis Faizulenai.

Šienlaukio sentikiai priklausė Kelmės valsčiuje buvusiai Šlyžiškės religinei bendruomenei, ten buvo krikštijami, tuokėsi, laidojami Šlyžiškės sentikių kapinėse.

2012 m. Šienlaukyje gyveno tik vienas sentikis – Nikolajus Šeršniovas (Semiono Kuznecovo anūkas).

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2011 m.
1959 m.sur.[2] 1970 m.sur.[2] 1979 m.sur. 1987 m.[3] 2001 m.sur. 2011 m.sur.
286 304 191 144 160 130


Šienlaukio sentikių fotogalerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sud. A. Pocius: Viduklė. Kaunas, 2002.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Šienlaukis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 396 psl.
  3. Šienlaukis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 189 psl.