Įsrutis (miestas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Įsrutis
Černiachovskas

rus. Черняховск
vok. Insterburg
   Coat of Arms of Chernyakhovsk (Kaliningrad oblast).png      Flag of Chernyakhovsk (Kaliningrad oblast).png   
Isrutis1.JPG
Miesto gatvė

Įsrutis
Černiachovskas
54°38′17″N 21°48′43″E / 54.638°N 21.812°E / 54.638; 21.812 (Įsrutis (miestas))Koordinatės: 54°38′17″N 21°48′43″E / 54.638°N 21.812°E / 54.638; 21.812 (Įsrutis (miestas))
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Sritis: Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas: Černiachovsko rajonas
Įkūrimo data: 1336 m.
Gyventojų (2011): 40 464
Plotas: 58 km²
Tankumas (2011): 698 žm./km²
Pašto kodas: 238150–238169
Tel. kodas: (+7) 40141
Commons-logo.svg Vikiteka: Įsrutis
Černiachovskas
Vikiteka

Įsrutis, Įsrutys arba Černiachovskas (vok. Insterburg, lenk. Wystruć, nuo 1946 m. rus. Черняховск) – miestas Kaliningrado srities centrinėje dalyje, Įsruties, Priegliaus ištakos Įsros ir Pisos upių santakoje, 86 km į rytus nuo Kaliningrado. Černiachovsko rajono centras.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Įsruties pilies planas 1890 m.
Arch. Konradas Šteinbrechtas

Įsruties pradžia – prie Unguros (Ungurupės) ir Įsros santakos stovėjusi nadruvių gyvenvietė su medine Ansatrapio pilimi. Vokiečių ordinas ją sugriovė ir 1336 m. pastatė Instenburgo pilį, kuri tapo komtūrijos centru ir Teutonų ordino atsparos tašku kovose su Lietuva. Netoli jos kūrėsi Įsruties gyvenvietė. Nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės, Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos Įsruties apskrities centras. 1583 m. spalio 10 d. gavo Kulmo miesto teises.

1537 m. kunigo J. Tartilavičiaus (J. Tartuos Batakiečio) iš Šilalės rūpesčiu katalikų koplyčios vietoje įrengta evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri 1612 m. buvo perstatyta ir pavadinta Liuterio bažnyčia, po 1945 m. rusų valdžia joje įrengė sandėlį, po 1978 m. gaisro nugriauta. Pamaldos laikytos ir lietuvių kalba, antrojoje XX a. pr. – 2 kartus per metus.

18161944 m. mieste veikė 18 spaustuvių. XIX a. ėjo laikraščiai „Insterburger Kreisblatt“, „Insterburger Wochenblatt“, „Insterburger Zeitung“, „Volksblatt für Litthauen“. 1818 m. Įsrutis tapo naujos, mažesnės apskrities (kreizo) centru. 1815 m. mieste įstegtas Merginų licėjus, XIX a. antroje pusėje veikė klasikinė ir realinė gimnazijos, vėliau sujungtos į klasikinę gimnaziją, nuo XIX a. antrosios pusės – berniukų ir mergaičių aukštesniosios mokyklos. Nuo 1835 m. Įsrutyje veikė centrinis Krašto kalėjimas, kuriame buvo teisiami Lietuvos provincijos gyventojai, daugiausia lietuvininkai; 1944 m. jame kalinti 8 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariai. Kalėjime veikė evangelikų liuteronų bažnyčia, kaliniai ir tarnautojai sudarė savarankišką parapiją. XIX a. pab. miestas tapo geležinkelio transporto mazgu, įsteigta pramonės įmonių. Nuo XIX a. mieste stovėjo didelė karinė įgula. Miestas buvo apgriautas per Pirmąjį pasaulinį karą. 17361818 m. Prūsijos karalystės Lietuvos departamento, 18181871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos Įsruties apskrities miestas. [1] 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Istenburgo rajono (Инстербургский район), vėliau Černiachovsko rajono centras, nuo 2008 m. dar ir Černiachovsko miesto gyvenvietės centras.

Hindenburgo gatvė 1899 m.

Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. liepos 27 d. miestą subombardavo britų karo aviacija. Dar labiau miestas buvo apgriautas, kai 1945 m. sausio 22 d. jį užėmė tarybinė kariuomenė. Nuo 1946 m. priklauso Rusijos federacijos Kaliningrado sričiai. 1946 m. rugsėjo 7 d. TSRS Auščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku pavadintas žuvusio Baltarusijos fronto vado generolo Ivano Černiachovskio vardu.

Buvusioje senelių prieglaudoje 1947 m. įkurtas Specialus kalėjimas-ligoninė, kuriame buvo kalinami antisovietinio pasipriešinimo dalyviai: Petras Cidzikas, generolas Piotras Grigorenko, kunigas Vincentas Sladkevičius ir kiti. XX a. antroje pusėje rekonstruojant miestą buvo sugriauta dalis senamiesčio. 1911 m. pastatyta evangelikų reformatų Melanchthono bažnyčia XX a. pabaigoje paversta cerkve. 1902 m. pastatyta Šv. Brunono katalikų bažnyčia tapo filharmonija; nuo XX a. pab. restauruotoje bažnyčioje pamaldos vyksta katalikams lietuviams, lenkams ir vokiečiams.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17361818 m. Lietuvos departamentas Prūsijos karalystė
18181945 m. Įsruties apskritis Gumbinės apygarda
1945–1946 m. Rytų Prūsija TSRS
19472008 m. Černiachovsko rajonas Kaliningrado sritis
nuo 2008 m. Černiachovsko miesto gyvenvietė
Černiachovsko municipalinis rajonas
Kaliningrado sritis


Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

1886 m. iš 11 000 miesto gyventojų tik apie 200 buvo lietuvninkai, tačiau jie sudarė apylinkių gyventojų daugumą. 1880–1944 m. veikė Įsruties senovės draugija, 19111924 m. – Įsruties mokytojų seminarija. 1919 m. įkurta Įsruties lietuvių draugija, vietoj jos 1919–1920 m. veikė Įsruties lietuvių klubas (pirm. E. Rėžulaitis).

1946–1947 m. likę vietiniai gyventojai buvo prievarta deportuoti į Vokietiją. Po karo Įsrutyje apsigyveno gana daug lietuvių. Černiachovsko pedagoginėje kolegijoje (iki 2004 m. direktorius A. Bartnikas) nuo 1995 m. įvesta papildoma lietuvių kalbos pradžios mokyklų mokytojams specialybė – rengiami lietuvių mokytojai. Nuo 1997 m. veikia kultūros akademija „Nadruva“ (pirm. A. Bartnikas).[2]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1817 m. ir 2011 m.
1817 m. 1875 m. 1890 m. 1900 m. 1910 m.[3] 1925 m.
15 543 [4] 16 303 22 227 28 000 31 624 39 311
1933 m.[5] 1939 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2002 m.sur. 2006 m.
41 230 43 620 35 600 39 622 44 323 41 680
2011 m. - - - - -
40 464 - - - - -


Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Įsrutyje evangelikų dvasininkais dirbo žymūs Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos ir kultūros darbuotojai:

Įsrutyje gimė:

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
  • Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
  • Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]