Čiobiškis

Koordinatės

54°57′11″š. pl. 24°39′11″r. ilg. / 54.953°š. pl. 24.653°r. ilg.Koordinatės: 54°57′11″š. pl. 24°39′11″r. ilg. / 54.953°š. pl. 24.653°r. ilg.

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Širvintų rajono savivaldybė

Seniūnija

Čiobiškio seniūnija

Gyventojų skaičius

260 ^{(2011 m.)}

Vikiteka

ČiobiškisVikiteka

* lenk. Czabiszki^[1]^[2]

rus. Чабишки^[3]^[4]

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)^[5]
Vardininkas:	Čiõbiškis
Kilmininkas:	Čiõbiškio
Naudininkas:	Čiõbiškiui
Galininkas:	Čiõbiškį
Įnagininkas:	Čiõbiškiu
Vietininkas:	Čiõbiškyje

Čiobiškis – kaimas Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, 22 km į pietvakarius nuo Širvintų, prie Neries ir Musės upių santakos.^[6] Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras.

Kaime yra biblioteka, kultūros namai, paštas (LT-19020), išlikęs buvusio dvaro pastatų ansamblis, kur dabar veikia Čiobiškio pagrindinė mokykla ir Čiobiškio specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. Iš šiaurės ir rytų prieina Čiobiškio miškas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietmečio paminklas

Kultūros centras

Prie kaimo, pušyne, yra senųjų apylinkių gyventojų Čiobiškio pilkapynas. Ties Musės ir Neries santaka būta senovės gyvenvietės (rasta daug keramikos šukių, pentinis kirvis, įvairių metalo dirbinių). Išlikęs ~500 metų senumo ąžuolas (5,65 m apimties, už Čiobiškio mokyklos).^[7]

Šaltiniuose Čiobiškis (Tiabiszki) minimas nuo 1528 m. XVI a. Čiobiškis jau buvo prekybinis miestelis, turintis Magdeburgo teises^[6], pro čia ėjo vandens ir sausumos keliai, jungiantys Jonavą, Kauną, Kernavę, Vilnių. Vėliau plečiantis Jonavai ir Širvintoms, miestelis sunyko. 1920 m. pradžioje Čiobiškį buvo užėmę lenkai. Po Antrojo pasaulinio karo dvare buvo vaikų namai. 1945 m. dvare veikė Lietuvos partizanų Didžiosios kovos apygardos vienas rinktinės štabų, kuriam vadovavo J. Misiūnas – Žalias Velnias. 1950–1995 m. apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė.

1947 m. įsteigtas paštas, biblioteka, 1958 m. Kultūros namai, 1960 m. medicinos punktas, specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. 1923 m. dvare įkurta vaikų prieglauda su pradžios mokykla, 1959–1965 m. mokykla internatas, 1965–1995 m. specialioji mokykla. 1927–1949 m. veikė pradžios mokykla, 1950–1994 m. septynmetė, aštuonmetė ir devynmetė, nuo 1994 m. Čiobiškio pagrindinė mokykla.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1920-1950 m.	Vilkmergės apskritis
1950-1995 m.	Čiobiškio apylinkės centras
nuo 1995 m.	Čiobiškio seniūnijos centras

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čiobiškio malūnas šalia Musės

Išliko sakralinių pastatų ansamblis:

Klasicistinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, statyta 1810–1825 m. su XIX a. eksterjero skulptūromis, viduje Viešintų seniūno K. Pilsudskio portretas (1810 m.), 12 apaštalų atvaizdai (XIX a. pradžia), sukurti Vilniaus meno mokyklos auklėtinių.
Vėlyvojo klasicizmo dvi varpinės su XIX a. pradžios kryžiais, 1784 m. ir 1807 m. žalvariniais varpais,
Dvi koplyčios,
Istorizmo laikotarpio šventoriaus tvora su vartais ir koplytėlėmis.

Neries ir Musės slėnyje išliko XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios vėlyvojo klasicizmo dvaro sodyba:

rūmai su mezoninu ir portikais, XX a. pertvarkyti, 1964 m. kapitaliai suremontuoti,
kumetynas, XX a. viduryje perplanuotas: įrengta sporto salė, administracinės patalpos,
arklidė, 1964 m. kapitaliai suremontuota.^[8]

Per Musės upę 1933 m. pastatytas Dariaus ir Girėno tiltas, technikos paminklas. Išlikęs 1900 m. statytas Čiobiškio vandens malūnas.

Dvaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Čiobiškio dvaras.

XVIII a. pabaigoje pastatytas 1794 m. Lauryno Gucevičiaus suprojektuotas dvaras, kuriame nuo 1923 m. įkurta vaikų prieglauda (dabar – specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai) ir pradinė mokykla, Antrojo pasaulinio karo metu čia buvo vaikų namai, 1945 m. veikė partizanų štabas.

Keltas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Padalių-Čiobiškio keltas.

Neries upėje virš 80 metų veikia vienintelis Lietuvoje keleivinis srovinis keltas, stumiamas į kitą krantą tėkmės jėgos. Gali plukdyti du lengvuosius automobilius. Švartuojasi ir žiemoja priešingame krante prie keltininko sodybos Padaliuose.

Namai prie kelio į Upninkus

Nuo Musninkų pusės

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1861 m. ir 2011 m.

1861 m.*^[6]

1885 m.*^[4]

1903 m.*^[3]

1923 m.^sur.

1937 m.^[6]

128

121

109

205

1959 m.^sur.^[9]

1970 m.^sur.

1975 m.^[10]

1979 m.^sur.

1984 m.^[6]

180

327

328

360

358

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2011 m.^sur.

-

367

325

260

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čiobiškyje 1935 m. balandžio 21 d. gimė Lietuvos gydytoja kardiologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Kamilė Laimutė Bloznelienė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Czabiszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 727 psl. (lenk.)
↑ Czabiszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 347 psl. (lenk.)
↑ ^3,0 ^3,1 Чабишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 38 (75) : Цензурный комитет — Человек. С.-Петербургъ, 1903., 358 psl. (rus.)
↑ ^4,0 ^4,1 Чабишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 585 psl. (rus.)
↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
↑ ^6,0 ^6,1 ^6,2 ^6,3 ^6,4 Marija Rupeikienė ir kt. Čiobiškis.// Tarybų Lietuvos enciklopedija. T.1. (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 355 psl.
↑ Vykintas Vaitkevičius. Neris. 2007 metų ekspedicija. Ketvirta knyga. Vilnius: Mintis, 2014.
↑ Čiobiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 356 psl.
↑ Čiobiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 328 psl.
↑ Čiobiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 504 psl.