Čiobiškio vandens malūnas
54°57′16″š. pl. 24°39′34″r. ilg. / 54.954467°š. pl. 24.65932°r. ilg.
Čiobiškio vandens malūnas – vandens malūnas su technologine įranga, esantis Musės upės dešiniajame krante Čiobiškyje, Širvintų rajone. Malūnas stūkso šalia Dariaus ir Girėno tilto.
Čiobiškio vandens malūnas yra vienaaukštis statinys, su cokoliniu aukštu, stačiakampis pastatas. Malūnas nenaudojamas, yra išlikusi technologinė įranga (unik. kodas 2671).[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Malūnas Čiobiškio apylinkėse buvo labai svarbus, nes aplinkui malūnų buvo mažai, nors poreikis buvo didelis.
Čiobiškio vandens malūnas pastatytas 1900 m. šalia Musės upės senvagės. Priešais malūną buvo pastatyta užtvanka. Tvenkinys nuo malūno driekėsi apie pusę kilometro. Jam senkant, reikėdavo uždaryti užtūras, kad prisikauptų vandens. Malūno mechanizmus suko turbina, kurią vėliau pakeitė elektrinis variklis. Malūnas elektrą pradėjo naudoti gana vėlai. 1962 m. sugriuvus užtvankai, pradėta grūdus malti naudojant elektrinį 30 KW galingumo variklį. Mechanizmus suko diržinė pavara. Malūne buvo dvejos girnos.
Tarpukariu malūnas buvo nuomojamas. Jį aptarnavo malūnininkas su savo samdomais darbininkais. Malūnininkais dirbdavo žydai. Nuo 1939 metų – iš Lenkijos kilęs Juzefas Šepelskis, į Čiobiškį atvykęs 1939 metų lapkritį (lietuviškai kalbėti nemokėjo). 1942 metais malūno savininkas buvo Mykolas Steikūnas. Nuo 1946 metų malūnininku dirbo Jonas Kvietkauskas.
Pokariu Čiobiškio apylinkėse veikė stiprus partizanų pasipriešinimas. Pasak vietinių gyventojų, malūne buvo sušaudyti partizanai, šaudymo žymės likusios ant sienų. Pasakojama, kad partizanai ateidavo pas malūnininką ir prašydavo pinigų. Dėl to jis pasiskundė milicijai, kuri suplanavo juos užmigdyti, įbėrus į maistą migdomųjų, ir suimti. Tačiau keli partizanai vis dėlto neužmigo, pasipriešino ir žuvo. Pasak kitų pasakojimų, partizanams pavyko pabėgti, ir jokių susišaudymų ir mirčių nebuvo.
Malūnininkai gyveno malūne įrengtose patalpose, vėliau šalia malūno pastatytame name. Malūnininkas prie malūno turėjo apie 7 ha žemės su ganyklomis. Malūne buvo malami grūdai, gaminami gontai, kruopos, pikliuojami miltai; šie buvo ir valcuojami, tai daugiausia darydavo žydai.
Sovietmečiu malūnas priklausė kolūkiui ir toliau tęsė veiklą. Įrengus vilnų karšimo mechanizmą, buvo karšiama vilna. Karšykloje užmokestį imdavo vilnomis arba pinigais. Už miltų sumalimą buvo mokama nuo svorio. Sezono metu malūnas veikavo nuo 5 valandų ryto iki vidurnakčio. Eilė būdavo didelė, grūdų sumalimo reikėdavo laukti ir 3 dienas.
Malūne grūdai buvo malami ir atgavus nepriklausomybę.
Technologinė įranga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- medinis grūdų latakas,
- medinis būgnas su girnomis, piltuvais ir rėmais jiems įstatyti tarpuaukščio aikštelėje,
- medinis girnų pakėlimo mechanizmas tarpuaukščio aikštelėje (metalinės žnyplės neišklikusios),
- girnų verpstė cokoliniame aukšte,
- medinė girnų kaladė,
- medinis miltų latakas,
- 2 pikliai,
- kruopinė tarpuaukščio aikštelėje (pagaminta Švedijoje),
- skiedrų drožimo mašina cokoliniame aukšte,
- vilnų karšimo mašina tarpuaukščio aikštelėje, karšimo šepečiai (sukama elektra).
