Čiobiškio vandens malūnas
Koordinatės: 54°57′16″š. pl. 24°39′34″r. ilg. / 54.954467°š. pl. 24.65932°r. ilg.
Čiobiškio vandens malūnas – vandens malūnas su technologine įranga, esantis Musės upės dešiniajame krante Čiobiškyje, Širvintų rajone. Malūnas stūkso šalia Dariaus ir Girėno tilto.
Čiobiškio vandens malūnas yra vienaaukštis statinys, su cokoliniu aukštu, stačiakampis pastatas. Malūnas nenaudojamas, yra išlikusi technologinė įranga (unik. kodas 2671).[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malūnas Čiobiškio apylinkėse buvo labai svarbus, nes aplink esančių malūnų buvo mažai, o žmonių poreikiai buvo didesni.
Čiobiškio vandens malūnas pastatytas 1900 m. šalia Musės upės senvagės. Priešais malūną buvo pastatyta užtvanka ir susidarė tvenkinys, nuo malūno driekęsis apie pusę kilometro. Jam senkant tekdavo uždaryti užtūras, kad prisikauptų vandens. Malūno mechanizmus sukdavo turbina, paskui vietoje turbinos atsirado elektrinis variklis. Malūnas elektrą pradėjo naudoti gana vėlai. 1962 m. sugriuvus užtvankai, pradėta grūdus malti naudojant elektrinį variklį, kuris buvo 30 KW galingumo. Mechanizmus suko diržinė pavara. Malūne buvo dvejos girnos.
Tarpukariu malūnas buvo nuomojamas. Malūną aptarnavo malūnininkas su savo samdomais darbininkais. Malūnininkais dirbdavo žydai. Žinoma, kad 1939 m. malūnininku dirbo ir Juzefas Šepelskis, kilęs iš Lenkijos ir į Čiobiškį atvykęs tik 1939 m. lapkričio mėn. Lietuviškai kalbėti jis nemokėjo. 1942 m. malūno savininkas buvo Mykolas Steikūnas. Taip pat žinomas malūnininkas Jonas Kvietkauskas, kuris dirbo nuo 1946 m.
Pokariu Čiobiškio apylinkėse veikė stiprus partizanų pasipriešinimas. Vietiniai žmonės pasakoja skirtingas istorijas, susijusias su partizanų apsilankymu malūne. Teigiama, kad malūne buvo sušaudyti partizanai ir šaudymo žymės matosi ant sienų. psakojama, kad partizanai ateidavo prašyti pas malūnininką pinigų, o malūnininkas pasiskundė milicijai. Buvo suregztas planas, kad reikia partizanus užmigdyti ir paskui sučiupti. Partizanai buvo užmigdyti įbėrus į maistą migdomųjų, bet kai kurie neužmigo ir dar bandė priešintis ir žuvo. Kiti pasakoja, kad partizanams pavyko pabėgti ir jokių susišaudymų ir mirčių nebuvo.
Malūnininkai gyveno pačiame malūne įrengtose patalpose, bet vėliau šalia malūno buvo pastatytas namas. Malūnininkas prie malūno turėjo žemės (apie 7 ha). Jose buvo ganyklos, kur ganėsi gyvuliai. Malūnas maldavo grūdus, gamino gontus. Malūne taip pat karšdavo vilną. Bet vilnų karšimo mechanizmas buvo padarytas tik sovietmečiu. Karšykloje užmokestį imdavo vilnomis arba pinigais. Už miltų sumalimą reikėdavo mokėti nuo svorio. Malūne taip pat buvo gaminamos kruopos, pikliuodavo miltus. Taip pat miltai buvo valcuojami, o tai darydavo daugiausia žydai.
Sovietmečiu malūnas priklausė kolūkiui ir jo veikla nesustojo. Sezono metu malūnas dirbdavo nuo 5 valandų ryto iki 12 valandos nakties. Žmonių būdavo tiek, kad reikėdavo laukti tris dienas, kol sumals grūdus.
Malūnas dar maldavo ir atgavus nepriklausomybę, jei kas norėdavo susimalti grūdų.
Technologinė įranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- medinis grūdų latakas,
- medinis būgnas su girnomis, piltuvais ir rėmais jiems įstatyti tarpuaukščio aikštelėje,
- medinis girnų pakėlimo mechanizmas tarpuaukščio aikštelėje (metalinės žnyplės neišklikusios),
- girnų verpstė cokoliniame aukšte,
- medinė girnų kaladė,
- medinis miltų latakas,
- 2 pikliai,
- kruopinė tarpuaukščio aikštelėje (pagaminta Švedijoje),
- skiedrų drožimo mašina cokoliniame aukšte,
- vilnų karšimo mašina tarpuaukščio aikštelėje, karšimo šepečiai (sukama elektra).
