Vaišešika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Hinduizmas
HinduizmasOm.svg
HinduizmasHinduSwastika.svg

 ž  a  r 

Vaišešika (skr. वैशेषिक = vaiśeṣika) – Indijos filosofijos srovė, viena iš šešių astikos ir hinduizmo filosofijos mokyklų. Vaišešikos krypties pradininku laikomas išminčius Kanada, gyvenęs II a. pr. m. e. Ganėtinai panašiu būdu, kaip graikai jis apibūdina medžiagų sudedamąsias dalis bei jų savybes ir tarpusavio sąryšius. Jis mini atomus ir molekules. Jis pripažįsta Atmano buvimą ir nurodo jo savitus požymius. Nepaisant jo filosofinio nusistatymo jis pabrėžia dharmos svarbą. Anot jo, dharma yra kelias į klestėjimą bei išsilaisvinimą (mokšą) ir tuo pačiu siūlo daugelį tradicinių praktikų, tokių kaip pasnikas, celibatas, nuolankumas guru atžvilgiu.

Kadangi materialūs daiktai sudaryti iš atomų todėl visi jie yra veikiau pasekmė nei priežastis, o pati priežastis yra neskaidomos tų atomų dalelės. Kanada įvedė adrišta sąvoką apibūdinančią nežinomą priežastį. Nors jo filosofija buvo neteistinė, vėliau ši doktrina išsirutuliojo ir adrištos dėsnis išsikreipė į Dievo pirmapradę priežastį. Nuo tada pasikeitusi Dievo samprata įnešė naujumo į šią filosofijos srovę ir Dievas tapo visa ko priežastimi ir jis buvo atsakingas už nesuskaičiuojamos daugybės atomų tarpusavio sąveikos dinamiką.

Būties sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Vaišešikos dėmesys sutelktas į būties ir pažinimo problemų analizę. Šios mokyklos atstovams pasaulis yra objektyvus, mūsų jutimų organai padeda ji pažinti. Patirtus įspūdžius apibendrina protas, t.y. loginio mąstymo būdu daro sprendimus. Suvokiami objektai savo ruožtu skirstomi į objektus, turinčius būtį (daiktai, protas, siela ir t.t), ir į objektus, neturinčius būties (neegzistuoja reiškiniai, tik loginiu mąstymu sukurtos sąvokos). Pasak vaišešikos mąstytojų, egzistuoja septynios realybės rūšys, sudarančios pažinimo objektą. Šešios (substancija, kokybė, veiksmas, visuotinumas, ypatingumas ir esamybė) yra teigiamos ir viena (nebūtis) – neigiama. Substancijų pagrindas yra tik objektai, turintys būtį. Substancija susideda iš devynių elementų (žemės, vandens, šviesos, oro, eterio, laiko, erdvės, sielos ir proto). Visi jie dalomi, tačiau yra dalijimosi riba, po kurios elementai toliau neskyla – suvokiame, kad egzistuoja nepaprastai mažos dalelės. Iš jų (senovės graikai jas pavadino atomais) derinių susideda visi objektai. Pirmieji keturi elementai (žemė, vanduo, šviesa ir oras) yra fiziniai, jie suvokiami jutimo organais, o keturi nefiziniai (laikas, erdvė, siela ir menta) suvokiami mąstymo būdu; juos tarpusavyje jungia eteris. Iš fizinių elementų susideda visas fizinis pasaulis. Jis egzistuoja objektyviai: jo niekas nesukuria ir jis yra amžinas. Mūsų tikslas – pažinti ši pasaulį. Jį turime pajusti ir apmąstyti, išaiškinti jo savybes. Taigi objektai, turintys būtį, turi kokybes, o neturintieji būties – neturi kokybių.

Suskaičiuojama 24 kokybės formos. Substancija turi savyje kokybę, kuri neegzistuoja už jos ribų ir yra neveikli. Būties problema – vienas svarbiausių vaišešikos svarstymo objektų; taip pat aptariamas įvairių objektų būčių santykis. Iš vieno objekto būties išvedama kita būtis. Manoma, kad vienos būties pagrindu formuojama kita (vienos būties sukūrimas gali reikšti kitos žūti). Pavyzdžiui, plytos ir namas turi savo būtį, kartu ir kokybes. Namas statomas iš plytų. Plytose nėra namo būtis, o yra plytos būtis. Pastačius namą iš plytų, dingsta plytų būtis, atsiranda namo. Įdomi vaišešikos atomistinė koncepcija, aiškinanti visatos dalį, kuri, mąstytojų nuomone, susideda iš fizinių elementų. Fiziniai objektai formuojasi ir išsiformuoja. Visi fiziniai objektai susideda iš keturių atomų tipų. Jie sudaro vis naujus junginius (objektus). Iš šiu amžinų atomų ir susideda pasaulis, kurio judintojas (organizatorius) yra Dievas, veikiantis pagal karmos dėsnį. Vyksta pasaulio kaita: visata gimsta ir žūsta, todėl viskas nuolat grįžta prie išeities taško (pasaulio tikslas).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • B. Genzelis. Senovės Filosofija, 1995 m.