Giorgio Vasari

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Džordžas Vazaris
it. Giorgio Vasari
Giorgio Vasari Selbstporträt.jpg
Džordžo Vazario „Autoportretas“ (1567, Uficių galerija, Florencija)
Gimė: 1511 m. liepos 30 d.
Arecas, Italija
Mirė: 1574 m. birželio 27 d. (62 metai)
Florencija, Italija
Veikla: dailininkas, architektas, biografas
Commons-logo.svg Vikiteka: Giorgio VasariVikiteka

Džordžas Vazaris (arba Džordžijus Vazaris, it. Giorgio Vasari, 1511 m. liepos 30 d. – 1574 m. birželio 27 d.) – italų XVI a. Vėlyvojo Renesanso dailininkas manieristas, architektas ir biografas. Priklausė Florencijos dailės mokyklai.

Gyvenimo metu Džordžas Vazaris buvo labai gerbiamu menininku, jo projektuotų darbų yra svarbiausiose Florencijos vietose − Santa Maria del Fiore katedroje ir Palazzo Vecchio rūmuose. Šiuo metu jo vardas visų pirma siejamas su biografijų knyga, sutrumpintai „Le Vite“ − pirma tokio pobūdžio knyga istorijoje ir svarbiausiu šaltiniu, kuriame aprašyti pačių žymiausių italų renesanso menininkų gyvenimai.

Iš Vazario architektūros darbų garsiausi: dab. Uficių galerija ir Vazario koridorius Florencijoje.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Džordžas Vazaris gimė 1511 liepos 30 d. Arece. Pirmuosius mokslus išėjo gimtajame mieste. Pasakojama, kad tėvas nunešė jo piešinių Arece gyvenusiam Lukai Sinjoreliui, o šis pasakęs: „Mokinkis gerai, mažasis brolau“. Žodžius, kuriuos Vazaris atsimins visą gyvenimą, nors jam tuo metu turėjo būti apie 8 metus. Būdamas apie 12 m. amžiaus Vazaris jau turėjo vietos kardinolo Cardinal Passerini įvertinimą. Buvo pasiųstas mokintis į Florencijoje pas patį Mikelandželą. Tačiau tuo metu Mikelandželas paliko Florenciją ir perdavė Džordžą Vazarį į Andrea del Sarto mokyklą. Joje jis susipažino su vyresnių Andrea del Sarto mokinių Jacopo da Pontormo ir Rosso Fiorentino darbais. Kaip dailininkas Džordžas Vazaris persiėmė naujosios kartos propaguojamu manierizmu. Su Baccio Bandinelli tapo artimais draugais.

Apie 1529 m. Džordžas Vazaris pradėjo gauti Medičių giminės paramą ir išvyko į Romą, kur mokėsi iš Mikelandželo ir Rafaelio kūrinių. Romoje susipažino su Francesco Salviati − kitu Andrea del Sarto mokiniu, kuris mokėsi ir atvyko į Romą kiek vėliau. Po to Vazaris grįžo į Arecą ir vėl apie 1541 m. buvo Florencijoje. Tuo metu Vazaris intensyviai ieškojo rėmėjų ir užsakymų. Galų gale pirmas reikšmingas užsakymas jam atiteko Romoje Palazzo della Cancelleria rūmuose, kur jis atlikos freskas apie 1546-47 metus. Uždirbti pinigai leido jam pasistatyti namą Arece (dabar memorialinis Vazario muziejus). Romoje Vazaris susipažino su kardinolu Farneze, kuris jam davė mintį sukurti garsiausių Italijos dailininkų biografijas. Džordžijus Vazaris gana greitai atliko šį darbą ir 1550 m. pasirodė pirmasis „Le Vite“ leidimas, dedikuotas Kozimui I-ajam Medičiui. Kitą namą Vazaris turėjo Florencijoje, kurį pats dekoravo.

Džordžo Vazario dizaino Mikelandželo kapo monumentas, Šv. Kryžiaus bazilikoje, Florencijoje

Po 1550 m. Vazaris įgijo didelį autoritetą Florencijoje, atidarė savo mokyklą. Romoje dirbo popiežiui Julijui III-ajam prie Villa Giulia statybų. Nuo 1555 m. iki 1567 m. jo dirbtuvės atliko Palazzo Vecchio rūmų Didžiosios salės dekoravimą, bei Toskanos kunigaikščio Frančesko I-ojo Medičio studiolo (tapybos kambarys) įrengimą. Manoma, kad Džordžijus Vazaris salėje pastatė atskirą sieną, kuria pridengė Leonardo da Vinčio nebaigtą freską „Angjario mūšis“.[1] Kas tikėtina, nes Džordžijus Vazaris pakankamai nusimanė mene, pvz., jam pertvarkant Santa Maria Novella bažnyčia, tuo metu beveik nevertintą ir nežinomą Mazačo freską „Šv. Trejybė“ jis pridengė paveikslu, kad freska nebūtų nutrinta.

1560 m. pagal jo projektą buvo pradėti statyti Uficiai − Florencijos administraciniai rūmai, dabar virtę vienu žymiausių pasaulio muziejų. 1562-64 m. Džordžas Vazaris perstatė Palazzo della Carovana rūmus Pizoje, o šių rūmų fasadą suprojektavo iš naujo. Maždaug tuo metu Vazario projektui priklauso Santa Maria Nuova bažnyčios (Kortonos mieste) kupolas. 1565 m. pagal Kozimo I-ojo Medičio užsakymą Vazaris suprojektavo Vazario koridorių − uždaro tipo pakeltą perėjimą tarp Palazzo Vecchio ir Palazzo Pitti Florencijoje. Apie 1568-74 metus Džordžas Vazaris su dirbtuvėmis perstatinėjo Santa Maria Novella ir Šv. Kryžiaus bazilikas pagal Tridento susirinkimo naujus reikalavimus. 1568 m. paruošė papildytą „Le Vite“ leidimą, kuriame įtraukė savo laikų menininkų biografijas, bei paskyrė didelį skyrių sau pačiam.

Paskutinis jo projektas buvo freskos Santa Maria del Fiore katedroje Florencijoje, iš kurių garsiausias – katedros kupolo tapyba „Paskutinis teismas“. Šiuos darbus baigė jo mokiniai, tarp kurių svarbiausi buvo Federico Zuccari ir Giovanni Balducci. Džordžijus Vazaris mirė 1574 m. birželio 27 d. Palaidotas Santa Maria del Fiore katedroje. Gyvenimo pabaigoje Vazaris buvo pasiekęs politinės karjeros. Buvo išrinktas į miesto tarybą, o vėlesniaisiais metais užėmė vieną iš septynių aukščiausių magistratų postų Florencijos administraciniame valdymo organe − Sinjoroje (tiesa, kad šis postas buvo daugiau simbolinis, nes tuo metu Toskanos kunigaikštystėje buvo įsigalėjusi absoliutinė monarchija). 1563 m. Vazaris buvo vienas Florencijos Dailės ir dizaino akademijos iniciatorių ir steigėjų − pirmosios tokios įstaigos Europoje. 1564 m. jis sukūrė Mikelandželo kapo monumentą Šv. Kryžiaus bazilikoje.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip dailininkas manieristas, Džordžijus Vazaris teikė pirmenybę lengvam, išpuoselėto stiliaus temų vaizdavimui, kuris tenkino tuometinių aristokratų dvarų skonį. Jo dailė visai neturi Mikelandželo dramatiškumo ir jėgos, nepaisant to, kad Mikelandželas buvo Vazario didžiausias idealas mene. Vazaris atsiliko ir nuo savo tiesioginio konkurento Florencijoje − Bronzino. Architektūriniai Vazario darbai tikriausiai buvo labiau vykę nei jo dailės. Santa Maria Nuova bažnyčios kupolas Kortonoje išsiskiria stiliumi, artimu Aukštojo renesanso stilistikai. Tačiau garsiausias Vazario indėlis į Vakarų kultūrą yra jo menininkų autobiografijų knyga „Le Vite“. Joje Vazaris ne tik pateikė svarbių duomenų apie renesanso menininkus, bet ir pažymėjo, vertino tuos dailininkus, kaip Džotą ir Čimabuję, kurie jau tuo metu buvo primiršti ir nuvertinti. Džordžijus Vazaris buvo asmeniškai pažįstamas su daugeliu to meto dailininkų, o pažintimi su Mikelandželu ir Ticianu nesidrovėdamas didžiavosi.

Tapyba[taisyti | redaguoti kodą]

Architektūros darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "dailymail.com." Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 11 d..

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Giorgio Vasari – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka