Tantalas (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Tantalas (gr. Τάνταλος) graikų mitologijoje – Dzeuso ir nimfos Plutos sūnus. Jis buvo pirmykščio pasaulio karalius. Tantalas asocijuojamas su Frygija arba Sipilo kalnu Lidijoje, abu Mažojoje Azijoje. Jis tapo vienu iš Tartaro, giliausios požemio karalystės vietos, skirtos nusidėjaliams gyventoju.

Turėjo tris vaikus: Pelopą, Niobę ir Brotėją – visus nuo žmonos Dionės.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tantalas visada buvo laukiamas prie Dzeuso stalo Olimpe. Iš ten jis pavogė nektaro ir ambrozijos, atnešė žmonėms, ir atskleidė dievų paslaptis. Jis taip pat pasiūlė savo sūnų Pelopą, kaip auką dievams. Pelopą supjaustė, išvirė ir pateikė dievams kaip vaišes.

Visi dievai pastebėjo jo apgaulę, taigi jie nepalietė vaišių; tiktai Demetra, sielodamasi dėl savo dukters Persefonės pagrobimo, nesuprato, kas buvo patiekta ir suvalgė berniuko petį. Lemtis, įsakyta Dzeuso, prikėlė berniuką gyvenimui (ji surinko visas kūno dalis ir išvirė jas šventame katile) vietoje jo peties panaudodama kaltinį delfino kaulą, padarytą Hefaisto ir padovanotą Demetrai.

Dabar „Tantalo kančios“ yra priežodis reiškiantis pagundą ir pasitenkinimą. Tantalas turėjo stovėti vandens baseine, virš jo yra lengvai pasiekiamos medžio šakos pilnos prisirpusių vaisių, kai tik jis siekia vaisiaus, šakos pakelia jo siekiamą valgį neleisdamos paimti. Kai tik jis pasilenkia atsigerti vandens, vanduo nuslūgsta, prieš jam išgeriant bent kiek.