Kanonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kanonas – visuotinai priimta taisyklė, norma. Tačiau dažniausiai, kalbant apie kanoną, galvoje turimas kurios nors religijos šventų knygų rinkinys. JudaizmeTanachas (Senasis Testamentas), krikščionybėjeBiblija, budizmeTripitaka, induizmeVedos ir Upanišados.

Senojo Testamento kanonas[taisyti | redaguoti kodą]

Seniausia Biblijos dalis yra Tora. Istorinių knygų parašymo laikas maždaug atitinka jų išdėstymo Biblijoje tvarką.

Judėjai tiki, kad Senojo Testamento knygas surinko ir sutvarkė Rašto žinovas Ezdras. Kiek tai turi realaus pagrindo, nežinoma. Tarp Palestinos žydų ir Aleksandrijos žydų buvo susidarę nedideli kanono skirtumai. Palestinos kanoną sudarė 39 knygos, o į Aleksandrijos dar buvo įtraukiamos papildomos knygos. Kai kurios jų parašytos graikiškai. Tų papildomų knygų dabartinėje hebrajiškoje Biblijoje nėra.

Naujojo Testamento kanonas[taisyti | redaguoti kodą]

Visas Naujasis Testamentas buvo parašytas pirmajame mūsų eros amžiuje. Dauguma jo knygų pripažintos iš karto, o kelios smulkesnės (laiškas Filemonui, 2 ir 3 Jono laiškai, Judo laiškas) galutinai pripažintos kiek vėliau.

Katalikų Biblijos kanonas[taisyti | redaguoti kodą]

Katalikai į Senąjį Testamentą papildomai įtraukia 7 deuterokanonines (antrojo kanono) knygas:

  • Tobijo knyga
  • Juditos knyga
  • 1 Makabiejų knyga
  • 2 Makabiejų knyga
  • Išminties knyga
  • Siracido knyga
  • Barucho knyga

Taip pat papildomai pridedami graikiški Esteros ir Danieliaus knygų priedai. Šias knygas į lotyniškąjį Biblijos vertimą, Vulgatą, įtraukė šv. Jeronimas.

Protestantų kanonas[taisyti | redaguoti kodą]

Protestantai 7 papildomas knygas laiko apokrifinėmis ir nededa į savo Biblijos leidimus. Motyvuojama tuo, kad šių knygų nėra hebrajiškoje Biblijoje, jos necituojamos Naujajame testamente.