Šventykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šventykla – kulto ir apeigų vieta. Seniausios šventyklos buvo statomos apskritimo formos. Centre statomas stulpas, simbolizavęs pasaulio centrą ir jungiantis tris visatos dalis – dangų, žemę ir požemius.

Hefaisto šventykla Atėnuose

Apskritimą sakraline figūra laikė visos indoeuropiečių tautos, taip pat ir baltai. Apskritimas, ratas, pusratis siejami su mitologinio pasaulio, neturinčio nei pradžios, nei pabaigos, sąvoka, kosmologiniu pasaulio modelio archetipu. Apskritimas gretinamas su vainiku, žiedu.
Apskritimas arba skritulys lietuvių liaudies dailėje dažnai buvo su įrašytais viduje 3, 4, 6, 8 stipinais. Tai tolygu šviesai, dievybei. Toks apskritimas saugotas dieviškųjų dvynių, žalčių, paukščių. Kartais apskritimo centre vaizduojamas dievybės veidas.

Stulpas reiškė Pasaulio medį, mitologiniu požiūriu perteikiantį universalią Visatos koncepciją – Visatos atsiradimas iš vandens, dumblo ir miglų chaoso. Jis konstruotas kosmologinių vaizdinių pagrindu įvairių tautosakos žanrų tekstuose, vaizduojamame mene, paminkluose, apeigose ir kt. Pasaulio stulpo, arba Pasaulio medžio vaizdas išsilaikė daugelį šimtmečių ne tik Eurazijoje, bet ir kituose žemynuose, ypač Amerikoje, Australijoje.

Daositų „Rojaus šventykla“ Pekine

Vėlesnių laikų šventyklos buvo ovalios arba keturkampės. M. Strijkovskis mini keturkampę Vilniaus šventyklą, stovėjusią Antakalnyje, dabartinės šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje. Pagal jį tai buvusi visų senovės lietuvių dievų šventykla, tačiau anot T. Narbuto – ten stovėjo Mildos šventykla.

Svarbiausia šventenybė buvo ugnis, kurią vadindavo amžinąja ugnimi. Aukure ugnis buvo kūrenama ąžuolinėmis malkomis, kad neužgestų, ją saugojo žyniai. Joje buvo aukojamos aukos dievams. Daugelis vietovių, kur degė amžinoji ugnis, gavo pavadinimus nuo žodžio „rusenti“: Rusnė, Raseiniai, Rasai ir kt.

Dažnai kulto pastatų liekanų randama ant piliakalnių. Iš likusių pusračiu išdėstytų akmenų, duobelių, kur kažkada stovėjo statmeni stulpai, galima spręsti apie ovalo formos pastatus. Apie 0,5 m pločio duobutė, kurioje buvo degėsių, apdegusių akmenų, primena židinį arba aukurą.

Žemaičių maldos vietos vadintos žynyčiomis. J. Dlugošo duomenimis jų buvo keturios: Palangoje ant Birutės kalno, prie Nemuno ir Dubysos santakos, prie Nevėžio ir ant Šatrijos kalno. Žynyčios stovėjo ant kalnų ir piliakalnių. Jose stovėjo dievų stabai, o ąžuolo malkomis kūrenama amžinoji ugnis, kurią saugojo žyniai, kad ši neužgestų, nes kitaip saugotojas turėjęs mirti.

Kunigaikščiui Jogailai priėmus krikščionybę, pradėtos griauti lietuvių šventyklos, iškirtinėjami šventi miškai, griaunami aukurai, naikinami dievų stabai. Jogaila tik ant Birutės kalno paliko trejus metus nesugriautą ugnies deivės Praurimės aukurą dėl to, kad gyveno ir iki mirties savo dievus garbino kunigaikščio Kęstučio žmona ir Vytauto motina.

Commons-logo.svg Vikiteka: Šventykla – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka