Prancūzijos kolonijos Amerikoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Naujosios Prancūzijos sostinė – Kvebekas
Prancūzų kolonizacinio aktyvumo teritorijos

Prancūzijos kolonijos Amerikoje buvo pradėtos steigti XVII amžiuje. Buvo siekiama iš jų gauti cukrų, kailius bei kitus produktus. Prancūzų tyrinėtojai ir kolonistai apsigyveno dabartinėje Kanadoje, Misisipės slėnyje ir palei Meksikos įlankos pakrantę (dabartinė Alabama, Misisipė ir Luiziana).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji prancūzai Naujajame pasaulyje pasirodė kaip tyrinėtojai, ieškoję kelio į Indiją bei turtų. Tarp žymesnių prancūzų tyrinėtojų buvo: Louis Joliet, Jacques Cartier, Giovanni Verrazano ir Robert LaSalle.

Šiaurės Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Naujoji Prancūzija.

Pirmosios prancūzų kolonijos buvo Fort Caroline (dabartinis Džeksonvilis Floridoje) 1564 m. bei Keli Espitia and Janet Figueroa, įkurti hugenotų René Goulaine de Laudonnière ir Jean Ribault. Šią koloniją jau kitais metais sunaikino ispanai iš netoliese esančios Sent Augustino gyvenvietės. Kitą koloniją 1598 m. prancūzai bandė įkurti Sable saloje, pietvakariuose nuo dabartinės Naujosios Škotijos. Ši kolonija nebuvo pakankamai remiama ir 12 išlikusių kolonistų 1605 m. grąžinta Prancūzijai. 1604 m. buvo įkurta pirmoji sėkminga kolonija Akadija.

Prancūzus labiausiai domino prekyba kailiais, kuriuos jie pirko iš indėnų sąjungininkų, pvz., huronų ir otavų. Prancūzai aktyviai įsitraukė į kovą su tradiciniais huronų ir otavų priešais irokėzais. Prancūzijos jėzuitai taip pat bandė krikštyti vietines gentis ir steigė misijas.

Prancūzų hugenotai kūrė savavaldžias kolonijas, kurios nepriklausė nuo Prancūzijos valstybės, pvz., pabėgėliai hugenotai XVII a. septintame dešimtmetyje kūrė gyvenvietes nominaliai Nyderlandams priklausančiuose Naujuosiuose Nyderlanduose. Šie hugenotai, vadovaujami Louis Dubois, kūrė bendrijas, sudarinėjo žemės pirkimo sutartis su indėnais nuo Hadsono upės iki kalnų ir klestėjo net ir po to, kai Anglija ėmė valdyti teritorijas aplink Hadsono upę ir Niujorką.

Prancūzijai priklausė plačios Šiaurės Amerikos teritorijos, įskaitant Misisipės ir Šventojo Lauryno upių slėnius ir Didžiųjų Ežerų regioną. Prancūzai įkūrė Kvebalo (1608 m.) ir Monrealio (1642 m.) miestus Kanadoje, Detroitą, Sent Liuisą (Misuris), Baton Ružą ir Naująjį Orleaną Luizianoje. Naujosios Prancūzijos kolonijoje 1666 m. gyveno 2500 kolonistų. Kolonija augo lėtai, nes Prancūzija labiau akcentavo prekybą kailiais, o ne kolonizaciją. 1663 m. Prancūzijos sostą užėmus Liudvikui XIV-ajam strategija pasikeitė. Jis nedelsiant išsiuntė laivus su 775 moterimis (“les filles du roy") į daugiausia vyrų apgyvendintus Prancūzijos kailių prekybos punktus. Po dešimties metų kolonijoje gyventojų padaugėjo triskart iki 7 000, 1689 m. jau buvo 15 000, o 1754 m. 85 000 prancūzų.

Ištyręs Misisipės slėnį nuo Kanados šiaurėje iki jos žiočių, 1682 m. Rene-Robert Cavelier, Sieur de La Salle Liudviko XIV-ojo garbei pavadino šią teritoriją Luiziana. 1684 m. jis išvyko iš Prancūzijos su 4 laivais ir 300 kolonistų, su kuriais tikėjosi įkurti koloniją Misisipės žiotyse. Ekspedicija nukentėjo nuo piratų ir priešiškai nusiteikusių indėnų. Jie įkūrė Fort Saint Louis koloniją, kuri gyvavo iki 1688 m., kai vietiniai indėnai išžudė likusius 20 suaugusiųjų ir pagrobė 5 vaikus. 1699 m. galop buvo įkurta Luizianos kolonija, o 1718 m. jos sostinė Naujasis Orleanas. Netrukus Prancūzija pradėjo konfliktuoti su Didžiąja Britanija, kurios kolonijos keliose vietose ribojosi su prancūzų kolonijomis. Kilo Prancūzijos ir indėnų karai (taip vadinama Septynerių metų karo dalis vykusi Amerikoje).

Prancūzijai pralaimėjus Septynerių metų kare pagal Paryžiaus sutartį, sudarytą 1763 m. vasario 10 d., Prancūzijos valdos Šiaurės Amerikoje buvo padalintos tarp britų ir ispanų. Išskyrus Sent Pjero ir Mikelono salas su žvejų gyvenviete netoli Kanados pakrantės Prancūzija prarado visas valdas šiauriau Karibų jūros.

1800 m. prancūzams pavyko atgauti dalį savo buvusių valdų Šiaurės Amerikoje iš ispanų, Napoleono karų metu sudarius San Ildefonso sutartį. Tačiau tuo metu Prancūzija dėl britų jūrų blokados ir laivyno trūkumo negalėjo palaikyti ryšių su savo kolonijomis. Nenorėdamas, kad Prancūzijos valdos atitektų britams Napoleonas Bonapartas Luizianos koloniją nusprendė parduoti JAV. 1803 m. gegužės 3 d. už 15 mln. dolerių Luiziana buvo parduota. Nors JAV tai buvo didelė suma, tačiau parduodama teritorija buvo milžiniška – nuo Naujojo Orleano iki Montanos, o dar nuo britų kolonijinių laikų Prancūzijos Luiziana JAV atrodė didele kliūtimi galimam plėtimuisi už Apalačų kalnų. Šis pirkinys atvėrė kelią plačiai JAV kolonizacijai XIX amžiuje.

Karibai ir Pietų Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

Karibai-orn.png
Karibų istorija
Aravakai, Karibai
Ispanijos Vakarų Indijos
Indijų vicekaralystė > Santo Domingo audiencija
Kitų šalių Vakarų Indijos:
Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos, Švedijos, Kuršo, Britų, Portugalijos, Moskitų Krantas, Britų Hondūras, Prancūzų Gviana, Britų Gajana, Nyderlandų Gajana
Dabartiniai politiniai junginiai:
CARICOM, Kuba, Dominikos Respublika, Gvadelupė, Martinika, BES salos, Aruba, Kiurasao, Sint Martenas, Puerto Rikas, JAV Mergelių salos
Pagrindiniai straipsniai – Prancūzijos Vakarų Indijos ir Prancūzijos Gviana.

Karibų jūroje prancūzams priklausė kelios valdos – didžiausia iš jų buvo Haitis, kolonija Ispanjolos saloje, kurioje taip pat buvo ir Ispanijos kolonija. Šią koloniją Prancūzija gavo iš ispanų 1697 m. ir šiek tiek ją praplėtė 1795 m. 1804 m. prancūzai iš salos buvo išvyti po sėkmingo vergų sukilimo, kai Haitis tapo nepriklausoma valstybe.

Pietų Amerikoje 1604 m. prancūzai įkūrė Prancūzijos Gvianos koloniją. Ji iki šiol išlieka Prancūzijos užjūrio departamentu.

15551567 m. prancūzų hugenotai, vadovaujami viceadmirolo Nicolas Durand de Villegaignon, bandė įkurti Antarktinės Prancūzijos koloniją Brazilijoje, tačiau buvo išvyti. Nuo 1612 iki 1615 m. naujas bandymas įsikurti Brazilijoje taip pat nepavyko.