Britų Amerika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
British America and the British West Indies
Britų Amerika ir Britų Vakarų Indijos
Britų imperijos kolonijų grupė
Blank.png
1607 – 1783 Union flag 1606 (Kings Colors).svg
 
Union flag 1606 (Kings Colors).svg
 
Flag of Cross of Burgundy.svg
 
US flag 13 stars – Betsy Ross.svg

Flag of Britų Amerika

Vėliava

Location of Britų Amerika
Britų Amerika prieš 1783 m.
Sostinė neturėjo
Valdymo forma kolonija
Era Imperializmas
 - Virdžinijos įkūrimas 1607
 - Padalinta 1783 m.

Britų Amerika, oficialiai Britų Amerika ir Britų Vakarų Indijos (angl. British America and the British West Indies) buvo kolonijų grupė Šiaurės Amerikoje ir Karibuose, kurią administravo Britų imperija XVII–XVIII amžiuje. Ankstyvuoju laikotarpiu dar buvo vadinama Anglų Amerika (angl. English America).

Didžiausio išsiplėtimo laikais XVIII a. pabaigoje Britų Amerikai priklausė teritorija dabartinėje JAV, Kanadoje, Gajanoje ir Karibų jūros salose.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji Anglijos įkurta kolonija Naujajame žemyne buvo Virdžinija, įkurta 1607 m. prie Česapiko įlankos su centru Džeimstaune. Vėliau kolonistai įkūrė Karoliną (1629 m.), Merilendą (1632 m.), galiausiai Džordžiją (1733 m.). Visos šios kolonijos žinomos kaip Pietinės kolonijos.

Panašiu metu britai pradėjo kolonizaciją ir Karibų jūros regione: 1612 m. jie įsitvirtino Bermuduose, o nuo 1624 m. iki XVII a. vidurio su Nyderlandais ir Prancūzija pasidalino Mažąsias Antilų salas (Britai gavo dalį Sent Kitso ir Nevio, Angiliją, Montseratą, Antigvą ir Barbudą, Barbadosą). 1648 m. jie užvaldė Bahamus.

1620 m. prasidėjo kolonizacija ir šiaurėje, prie Masačiusetso įlankos, kur įkurta Plimuto kolonija. Vėliau šioje vietoje kolonijų skaičius išaugo iki 5, bet kai kurios jų 1692 m. susivienijo į vieną Masačiusetso įlankos provinciją. Visas šis regionas žinomas kaip Naujoji Anglija. Čia didelę įtaką turėjo protestantai, ir ypač puritonai, bėgę iš savo tėvynės Anglijoje.

Britų Amerika (raudona) prieš 1763 m.

Teritorijos tarp Naujosios Anglijos ir pietinių kolonijų iš pradžių buvo kontroliuojamos Nyderlandų. 1660 m. britai nugalėjo olandus, ir perėmė kontrolę jų kolonijose (Naujuosiuose Nyderlanduose) žemyne. Šis regionas vėliau tapo žinomas kaip Viduriniosios kolonijos.

1670 m. britai pradėjo kolonizuoti ir tolimąją šiaurę, teritorijas aplink Hadsono įlanką. Jos tapo žinomos kaip Ruperto žemė ir tiekė brangiakailių žvėrelių kailius.

Pagrindinė britų konkurentė kolonizuojant Šiaurės Ameriką XVIII a. buvo Prancūzija, kuri įgijo dideles teritorijas žemyno vidinėse dalyse, o taip pat šiaurinėse salose. 1717 m. kelios iš šių prancūzų kolonijų perėjo britams. 1763 m. sėkmingai pabaigę Septynerių metų karą, britai įgijo didžiules teritorijas, kurias iki tol valdė Prancūzija – vadinamąją Naująją Prancūziją. Tais metais iš Ispanijos jie gavo ir Floridą. Tai išplėtė jų valdas žemyne beveik dvigubai.

1775 m. Britų Amerikoje prasidėjo Amerikos nepriklausomybės karas, kurio metu iš 20 kolonijų prieš britus susivienijo 13 (vadinamosios Trylika kolonijų). Po ilgo karo 1783 m. šioms kolonijoms pavyko pasiekti nepriklausomybės kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Tais pačiais metais britai buvo priversti atiduoti savo kontroliuojamą Floridą Naujosios Ispanijos vicekaralystei. Kolonijų likučiai Amerikos žemyne buvo perorganizuoti į dvi kolonijines valdas – Britų Šiaurės Ameriką ir Britų Vakarų Indijas.

Kolonijų sąrašas[taisyti | redaguoti kodą]

1775 m. Šiaurės Amerikos žemyne Britų imperija valdė 20 kolonijinių valdų. Jos grupuojamos į 5 grupes:

1) Naujoji Anglija:

2) Vidurinės kolonijos:

3) Pietinės kolonijos:

4) Florida:

5) Britų Šiaurės Amerika: