Ispanijos kolonijos Amerikoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
CartedAmerique.jpeg
Ispanijos kolonijos Amerikoje
Istorija

Inter caetera
Ispanų kolonijos Aliaskoje
Ispanų misionieriai Kalifornijoje
Ispanų Florida
Gvatemalos užkariavimas
Meksikos užkariavimas
Peru užkariavimas
Jukatano užkariavimas

Konkistadorai

Vasco Núñez de Balboa
Francisco Vásquez de Coronado
Hernán Cortés
Juan Ponce de León
Francisco de Montejo
Pánfilo de Narváez
Francisco Pizarro
Diego de Almagro
Hernando de Soto
Sebastián de Belalcázar
Pedro de Valdivia
Juan de Oñate
Francisco de Orellana

Ispanijos užkariavimai ir Amerikos kolonizacija prasidėjo 1492 m., Kristupui Kolumbui atradus Ameriką. Jis ieškojo kelio į Indiją (pagal tuometį supratimą, Indijos savoka apėmė visas Pietryčių Azijos šalis) ir buvo įsitikinęs, kad jį rado. Kolumbas tapo naujai atrastų žemių gubernatoriumi ir vėliau atliko dar kelias keliones per Atlantą. Kolumbas vergus-indėnus vertė kasti auksą, taip pat mėgino parduoti vergų į Ispaniją. Nors Kolumbas buvo puikus jūrininkas, jis pasirodė kaip prastas administratorius, ir 1500 m. jis buvo nušalintas nuo gubernatoriaus pareigų.

Konkista[taisyti | redaguoti kodą]

Ispanijos valdos pasaulyje

Pirmąsias kolonijas ispanai įkūrė Karibų jūros salose. 1502 m. Kolumbas savo ketvirtojoje (ir paskutinėje) kelionėje prie dabartinio Hondūro krantų sutiko didelę kanoją, prikrautą įvairių prekių. Kolumbas užgobė kanoją, kurioje rado kakavos pupelių, kirvių ir kitų vario dirbinių, molinių indų ir medvilninių drabužių. Jis paėmė vieną belaisvį ir dalį krovinio, ir paleido kanoją. Tai buvo pirmasis europiečių susitikimas su Centrinės Amerikos civilizacijomis.

Tordesiljo sutartis 1494 m. tapo bandymu išspręsti ispanų nesitarimus su portugalų kolonizatoriais. Ji padalijo tuomet beveik neištirtą Naująjį pasaulį į Ispanijos ir Portugalijos įtakos sferas. Vėliau paaiškėjo, kad beveik visa Amerika atitenka Ispanijai.

1517 m. sekanti ispanų ekspedicija iš Kubos išplaukė tirti Centrinės Amerikos krantų, ieškodama vergų ji aplankė Jukataną. Netrukus po to prasidėjo užkariavimas (konkista) – ispanai, neseniai baigę vaduoti Iberijos pusiasalį nuo [musulmonų (rekonkista), puolė indėnų valstybes ir kitas teritorijas, ir jas užkariavę primetė jiems krikščionybę.

Taip pat skaitykite: konkistadorai, Hernán Cortés, Francisco Pizarro, Francisco Vasquez de Coronado, Bartolomé de las Casas, Jukatano užkariavimas, Peru užkariavimas)

Poveikis indėnams[taisyti | redaguoti kodą]

Indėnų dalis dabartinėje Lotynų Amerikoje

Ispanų užkariautose teritorijose vietiniai indėnai masiškai mirė tiek nuo europiečių atvežtų ligų (raupų, gripo, tymų, dėmėtosios šiltinės), kurioms jie neturėjo imuniteto, tiek ir nuo žiaurių prievartinio darbo metodų (peonažas dvaruose, mita kasyklose, enkomjenda). Po to, kai daugelyje vietų indėnai visiškai išmirė, į kolonijas buvo pradėti vežti vergai iš Afrikos.

Ispanai su įkarščiu krikštijo indėnus, ir greitai išnaikino visą indėnų kultūrą, kuri galėjo tam kliudyti. Tačiau iš pradžių krikštijimas tik iš dalies davė rezultatus, nes indėnai paprastai krikščionybės teiginius sujungdavo su savo tradiciniais tikėjimais. Kita vertus, ispanai nepiršo indėnams savo kalbos taip, kaip religijos, todėl kai kurios kalbos, pvz., kečujų, aimarų, gvaranių ir nahuatlių (actekų) kalbos, kurias misionieriai naudojo skleisdami tarp indėnų krikščionybę, net išplito už savo natūralių geografinių ribų, joms buvo sukurtas raštas lotyniškų rašmenų pagrindu.

Ilgainiui, ispanai ir indėnai susimaišė, sudarydami metisų klasę. Jie, kaip ir grynakraujai indėnai, buvo priversti mokėti nesąžiningus mokesčius ir buvo žiauriai baudžiami už nepaklusnumą. Daugelį indėnų meno kūrinių užkariautojai palaikė pagoniškais stabais ir sunaikino, o dirbinius iš aukso ir sidabro – perlydė.

Kolonizuoti regionai[taisyti | redaguoti kodą]

Ispanija kontroliavo didžiąją dalį pietų Amerikos, Centrinę Ameriką, Meksiką, Karibų jūros salas ir nemažą dalį dabartinių JAV. Vėliau dalis kolonijų buvo prarastos.

Pirmieji Amerikos užkariavimo metai pasižymėjo kova tarp konkistadorų ir karališkosios valdžios. Paprastai konkistadorai buvo neturtingi riteriai, kurie tikėjosi įgyti žemės ir ją dirbsiančių darbininkų (ko jie negalėjo gauti Europoje).

Šiaurės ir Centrinė Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Naujoji Ispanija.

Šios šalys atsiskyrė nuo Ispanijos 1821 m. per Meksikos nepriklausomybės karą

  • Panama – kaip Kolumbijos dalis atsiskyrė nuo Ispanijos 1810 m. Atsiskyrė nuo Kolumbijos 1903 m.

Karibų jūros salos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ispanijos Vakarų Indijos.

Ispanija savinosi visas Karibų jūros salas, tačiau ne visose jose buvo įkūrtos kolonijos. Ispanija buvo įkūrusi kolonijų tiek pavėjinėse, tiek ir priešvėjinėse salose:

Pietų Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

1538 sukurta Naujosios Granados kolonija. Nepriklausomybė paskelbta 1810 m.

Prekyba su Naujuoju pasauliu[taisyti | redaguoti kodą]

Visi taurieji metalai kolonijose buvo apdėti Quinto Real mokesčiu, t. y. karaliui atitekdavo penktadalis. Amerikos sidabras (ypač iš Sakateko ir Potosi kasyklų) tapo pagrindiniu Ispanijos iždo finansavimo šaltiniu, tai leido Ispanijos karaliams kariauti karus prieš reformaciją Europoje.

Visą prekybą tarp Europos ir Amerikos buvo leidžiama vykdyti tik per Sevilijos (vėliau Kadžio) uostą.

Iš Meksikos taip pat buvo vykdoma ir Filipinų kolonizacija, iš ten Filipinai buvo administruojami iki pat 1821 m.

Ispanų valdų šiaurinė riba[taisyti | redaguoti kodą]

1720 m. nedidelė ekspedicija iš Santa Fe (dabartinė JAV Naujosios Meksikos valstija) susitiko ir mėgino derėtis su prancūzų sąjungininkais pauniais dabartinės JAV Nebraskos valstijos teritorijoje. Tačiau santykiai susiklostė prastai, ir prasidėjo mūšis, kurio metu ispanai buvo sumušti (tik 13 sugrįžo į Naująją Meksiką). Šis mažas susidūrimas žymi tolimiausią ispanų pasistūmėjimo Didžiosiose lygumose ribą.

1781 m., JAV nepriklausomybės karo metu, ispanų ekspedicija iš Sent Lujiso (dabar JAV Misūrio valstija) pasistūmėjo iki Fort St. Joseph (pačiuose dabartinės Mičigano valstijos pietuose) ir užėmė britų fortą. Tačiau šiuo faktu paremtos ispanų teritorinės pretenzijos nebuvo patvirtintos sutartimis ir derybomis.

1791 m. Ispanijos kolonijų šiaurinės sienos Ramiojo vandenyno pakrantėje buvo nustatytos Nutkos konvencija, kuria ispanai pripažino britų kontrolę dabartiniame Oregone.