Plaukuotasis beržas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Betula pubescens
Plaukuotasis beržas (Betula pubescens)
Plaukuotasis beržas (Betula pubescens)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Hamameliažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Hamamelididae)
Šeima: Beržiniai
(Wikispecies-logo.svg Betulaceae)
Gentis: Beržas
(Wikispecies-logo.svg Betula)
Rūšis: Plaukuotasis beržas
(Wikispecies-logo.svg Betula pubescens)
Mokslinis pavadinimas
Betula pubescens
Ehrh., 1789
Sinonimai
  • Betula alba var. pubescens (Ehrh.) Spach
  • Betula alba subsp. pubescens

(Ehrh.) Regel

Plaukuotasis beržas (lot. Betula pubescens) – beržinių (Betulaceae) šeimos, beržų (Betula) genties lapuočių medžių rūšis.

Plaukuotojo beržo plaukeliai: jauna šakelė kairėje, dešinėje jauno lapelio apatinė dalis, dešinėje apačioje - pumpuras
Plaukuotojo beržo lapai
Plaukuotojo beržo sėklos ir vaisius
Plaukuotieji beržai kreivais kamienais pasitaiko tik tolimuose šiauriniuose regionuose (pav. Betula pubescens var. pumila beržynas 750 m aukščio altitudėje - Norvegijos Pietų Triondelago apygardoje)

Matmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Kiek mažesnis už Lietuvoje natūraliai paplitusį karpotąjį beržą. Įprastai užauga 10-20 m aukščio, nors pasitaiko ir iki 30 m aukščio, bet šaltam klimate, šiaurės regionų kalnuotose vietovėse užauga vos 4-5 m aukščio. Kamieno skersmuo iki 70 cm, Olandijoje žinomas augantis 2 m kamieno apimties plaukuotasis beržas.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Trumpaamžis medis, išgyvena iki 120 metų amžiaus.

Požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Tai lapus metantis medis. Jo šakų laja nenusviranti, kuo skiriasi nuo kito savaime augančio Lietuvoje karpotojo beržo. Tošis balta, lygi, su tamsiomis horizantaliomis dėmelėmis, tik senų liemenų ties pažeme tošis suaižėja. Ūgliai rausvai rudi, apvalūs, jauni gausiai plaukuoti, vėliau pliki be karpučių. Pumpurai žalsvai rudi, kiaušiniškai kūgiški, truputį atspurę, lipnoki 4-7 mm ilgio. Žirginėliai 3-6 cm ilgio, geltoni, piesteliniai žirginiai apie 1,5 cm ilgio, žali statūs - visi pasirodo anksti pavasarį prieš sulapojant, jie apdulkinami vėjo. Subrendę žirginiai 2-3 cm ilgio ir 1 cm skersmens. Žydi Gegužės pradžioje. lapkočiai ir jauni lapai plaukuoti, vėliau jų viršus ryškiai žalias, plikas, apačia šviesiai žalia, tik pagysliais ir gyslų šakumose lieka plaukų kuokštelių. Lapai 2-6 cm ilgio ir 1,5-5 cm pločio, kiaušiniški, kraštai pjūkliški, viršūnė kiek nusmailėjusi, jų pamatas suapvalėjęs su 5-7 poromis gyslų. Vaisius – vienasėkliais, 1–4 cm ilgio ir 5–7 mm pločio sparnuotas riešutėlis (sparneliai 1,5-2 kartus platesni), kuris sunoksta rugpjūtį - rugsėjo mėnesiais, išsiaižo iki žiemos.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Paplitęs beveik visoje Europoje, vakarų Sibiro miškuose, Kaukazo kalnuose. Jų populiacija išplitusi toli į arkties regioną, kur neauga jokie kiti lapuočiai. Toli arkties regione augantys plaukuotieji beržai paprastai žemi su kreivais kamienais. Plaukuotojo beržo porūšis Betula pubescens subsp. tortuosa įžymus tuo, kad tai vieninteliai medžiai augantys Islandijoje ir Grenlandijoje, kurie užauga iki 13 m aukščio.

Paplitimas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vietinė Lietuvos medžių rūšis, gana gausiai paplitusi Lietuvoje, nors už karpotąjį beržą ir retesnė. Pagal 2005 metų duomenis beržynai (kartu su karpotaisiais beržais) Lietuvoje sudarė 20,2 proc. bendro medynų ploto ir jų plotas plečiasi.

Augimvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Plaukuotieji beržai – mezohigroitai-higroitai, tai yra pusiau drėgnų-šlapių vietų (miškų, pievų) augalai, labiau toleruoja rūgščius pelkinius, ne tokius derlingus dirvožemius negu karpotieji beržai. Plaukotieji beržai nevengia ir nuolat užmirkusių dirvožemių. Taip pat tai šviesiamėgis augalas. Kalnuotose Žemės vietovėse auga iki 830 m aukščio altitudėse.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Atsparus šalčiams. Dauginasi sėklomis ir atžalomis, tai yra atželia iš kelmuose esančių miegančiųjų pumpurų.

Pumpuruose yra 0,2—5 proc eterinio aliejaus, dervų, askorbino rūgšties, cukraus, saponinų, organinių rūgščių, rauginių ir mineralinių medžiagų, lapuose 280 mg proc. askorbino rūgšties, 5-9 proc rauginių medžiagų, iki 3,2 proc. saponinų, 0,04—0,05 proc. eterinio aliejaus. 1000 sėklų sveria 0,15-0,25 g.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Plaukuotojo beržo šakeles graužia briedžiai, šiauriniai elniai, baltieji ir pilkieji kiškiai. Mediena tinka įrankiams, baldams, fanerai gaminti, kurui. Pumpurų ir lapų preparatai vartojami vaistams, kosmetikoje. Galeniniai preparatai paruošti iš beržo pumpurų ir lapų, vartojami kaip antiseptikai nuo grybelio. Preparatai skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, naudojami nuo dizenterijos ir chroniško viduriavimo. Tinka sergant inkstų, kepenų ligomis, esant patinimams dėl širdies nepakankamumo. Jais gydomi reumatas, taip pat kvėpavimo organų ligos - laringitas, bronchitas, tracheitas bei kosulys. Be to, jie vartojami kaip antiseptinė, atsikosėjimą lengvinanti ir prakaitavimą skatinanti priemonė. Istoriškai nuoviras vartojamas kaip pavilgas egzemoms ir išbėrimas gydyti. Karštomis nuoviro voniomis gydomi sąnarių bei raumenų uždegimai [1].

Liaudies medicina[taisyti | redaguoti kodą]

Plaukuotasis beržas yra svarbus liaudies medicinoje augalas nuo eilės ligų. Vaistinei žaliavai renkami neišsiskleidę beržo pumpurai anksti pavasarį, o lapai skinami kol jauni ir kvapūs – žydint medžiui. Jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, kur nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai, kaimuose tam tinka namų ar ūkinių pastatų pastogės.

Sula[taisyti | redaguoti kodą]

Per parą iš suaugusio medžio vidutiniškai gali pribėgti 4,4 kg sulos. Anksti pavasarį plaukuotame berže esanti sula turi antisklerozinių medžiagų, stiprina ir gaivina organizmą. Suloje yra obuolių rūgšties, cukraus (gliukozės, fruktozės), vitamino C, kalio, kalcio, magnio ir kitų mineralinių medžiagų. Konservuota beržo sula nepraranda vertingų savybių. Ją gali gerti visi, tik diabetu sergantys – saikingai. Sula tirpdo susikaupusius kepenuose akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės) šlapimtakiuose, skatina šlapimo išsiskyrimą. Ja, kartu su kitais preparatais gydoma akmenligė, angina, avitaminozė, egzema, bronchitas, furunkuliozė, mažakraujystė, podagra. Iš beržo medienos gautas degutas veikia mikrobus ir jis yra daugelio tepalų bei linimentų sudedamoji dalis.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslinio, lotynų kalba pavadinimo autorius Jakob Friedrich Ehrhart, gyvenęs 1742-1795 metais. Lietuvoje kartais dar vadinamas beržu pašepėliu.

Lietuvių mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Beržas turi valomųjų, gryninamųjų savybių, saugo nuo žaibo. Švelniai mušant šio medžio šakele, iš žmonių ar gyvūnų seniau buvo varomas velnias. Aprišta raudona juostelė aplink stiebą ar šakelę irgi gelbėdavo nuo šios piktosios dvasios. Lopšeliai buvo daromi iš beržų medienos ir turėjo apsaugoti kūdikėlių tyrumą.

Liaudies kūryboje beržas minimas itin dažnai. Dainose, pasakose, padavimuose beržo simbolis dažniausiai įkūnija gerąsias jėgas. Liaudies prietaruose beržas glaudžiai susijęs ir su žemės ūkio darbais. Pagal beržą žinodavo, kada reikia avižas sėti ar bulves sodinti, spėdavo, kokia bus vasara ar žiema.

Liaudies dainose beržai yra skaistybės ir jaunystės simbolis. Tačiau senovės lietuviai turėjo beržų, beržų lapijos ir beržų sulos dievybę Beržulį. Lietuvių papročiuose ir mitologinėse sakmėse beržai turi ir dvejopą ir kartais netgi priešingą prasmę. Pasak Norberto Vėliaus, sakmėse beržas kartais siejamas su velniu - į velnio dvarą pakviestas žmogus neretai atsidurdavęs berže, iš velnio įgytas arklys virsdavęs beržiniu rąstigaliu, drabužiai ir pinigai- balta tošimi, saldumynai - žirginiais.

Pagonybės laikais daugiausia apeigų, susijusių su beržais, būdavo pavasarį, o vėliau jos sutapatintos su katalikų Sekminėmis. Beržų šakelėmis puoštos trobos, vartai, iš jų pinti vainikai laikyti nemirtingumo, sielos ir gyvųjų ryšio su mirusiaisiais simboliu.

Lietuvių liaudies pasakoje Eglė žalčių karalienė pasakojama, kaip sielvartaujanti Eglė užkeikia savo vaikus − už savo stiprybę sūnūs paverčiami tvirtais ąžuolu, uosiu ir beržu, o išsigandusi dukrelė − amžinai virpančia drebule. Pati našlė pasiverčia egle.

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

Beržas - yra lietuvių kilmės vardas, kuris suteikiamas berniukams.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Plaukuotasis beržas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Medis · Vaismedis

Lietuvos medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Išskirtiniai pasaulio ir Lietuvos medžiai · Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas