Karpotasis beržas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Betula pendula
Karpotasis beržas (Betula pendula)
Karpotasis beržas (Betula pendula)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Hamameliažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Hamamelididae)
Šeima: Beržiniai
(Wikispecies-logo.svg Betulaceae)
Gentis: Beržas
(Wikispecies-logo.svg Betula)
Rūšis: Karpotasis beržas
(Wikispecies-logo.svg Betula pendula)
Mokslinis pavadinimas
Betula pendula
Roth, 1788
Sinonimai
  • Betula alba var. pendula (Roth) W.T.Aiton

Karpotasis beržas (lot. Betula pendula) – beržinių (Betulaceae) šeimos, beržų (Betula) genties lapuočių medžių rūšis.

Karpotojo beržo požymiai
Karpotojo beržo žirginėliai
Karpotojo beržo lapai
Karpotojo beržo kamieno žievė

Matmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vidutinio aukščio medžiai, užauga kiek didesni už kitą paplitusią vietinę Lietuvos medžių rūšį – plaukuotąjį beržą. Auga labai sparčiai, intensyviausiai karpotasis beržas auga būdamas 20-30 metų, o 50-60 metų beržų augimo tempas sulėtėja. Paprastai tai 15–25 m aukščio, rečiau pasitaiko 30-35 m aukščio šių medžių. Žinomas aukščiausias yra užaugęs Suomijoje 39 m aukščio. Užaugusių beržų prastai kamieno skersmuo apie 35-49 cm, nors pačių stambiausių, senų medžių kamieno storis gali siekti iki 80-90 cm skersmens. Žinoma didžiausia kamieno apimtis yra 2,80 m (matuota 1,30 m aukštyje), kuris auga Lenkijoje, Belovežo girioje[1]. Paprastai Lietuvos miškuose gerai augantys beržai esantys 60-70 metų amžiaus pasiekia vidutinį 25-27 m aukštį ir 25-26 cm kamieno skersmenį.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Trumpaamžiai medžiai, maksimaliai išgyvena iki 150 metų.

Požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Kamienas dažniausiai tiesus, baltos tošies (nebūdingas kitiems Lietuvos medžiams išskyrus plaukuotąjį beržą), kuri kamieno dalyje giliai suaižėjanti. Laja iš pradžių kiaušiniška, vėliau svyruokliška ir skėtiška bei reta. Lapkočiai 2-3 cm ilgio. Pumpurai šiek tiek lipnūs, lipnūs ir jauni lapeliai. Pilnai išsiskleidę lapai trikampiai, dantyti 3-7 cm ilgio ir 2-6 cm pločio. Augantys atviroje vietoje beržai pradeda derėti sulaukę 10-15 metų, o miške 20-30 metų. Žydi balandį – gegužę, besiskleidžiant lapams. Žiedai susitelkę į žirginius. Moteriški žirginiai pavieniai, dukart trumpesni už vyriškus, išauga ant trumpų šoninių ūglių, vyriški susitelkę ant šakelių galų po 2–4 kekėmis. Riešutėliai (vaisiai) sunoksta liepos mėnesį. Pagal fenologinių reiškinių seką atliktą Dotnuvoje, karpotojo beržo lapai ima gelsti (ar tampa oranžiškai gelsvi) apie rugsėjo 10 dieną, apie spalio 27 dieną jau būna beveik numetę lapus. Dauginasi sėklomis ir atželia iš kelmų.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Labiausiai paplitęs Europoje, Azijoje.

Paplitimas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Viena dažniausiai pasitaikančių Lietuvos miškuose vietinių Lietuvos medžių rūšių, gausesnės tik paprastosios pušys ir paprastosios eglės populiacijos. Pagal 2005 metų duomenis beržynai (kartu su plaukuotaisiais beržais) Lietuvoje sudarė 20,2 proc. bendro medynų ploto ir jų plotas didėja.

Augavietės[taisyti | redaguoti kodą]

Auga bet kokioje dirvoje, bet labiausiai mėgsta priesmėlio ar priemolio dirvožemius, nors gali augti ir molyje, tik svarbu, kad dirvožemis būtų pralaidus vandeniui. Karpotieji beržai nors ir negausiai, bet taip pat auga aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse. Miškuose dažnai sudaro ištisus beržynus, taip pat auga su eglėmis, pušimis, kitais lapuočiais medžiais. Mėgsta šviesą.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Karpotieji beržai gerina dirvožemio sudėtį. Labai atsparūs šalčiams, šalnoms, vėjams, bet jautrus oro taršai, tad miestuose, ypač užterštose dalyse jų augimas ribotas.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl puošnumo, gražaus balto kamieno, nusvirusių šakų auginamas parkuose ir želdynuose, taip pat juose auginamos ir dekoratyvinės karpotojo beržo formos: rėtos beržas (Betula pendula carrelica), svyruoklinis beržas (Betula pendula youngii), karpytalapis beržas (Betula pendula dalecarlica)[2]. Ilgus dešimtmečius Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, beržo mediena buvo vertinama menkai, o beržynai miškuose dažniausiai buvo nepageidaujami, kadangi derlingose žemėse pasodintas kartu su paprastųjų eglių sodinukais jis jas pralenkdavo augimo tempais. Dabar karpotojo beržo medienos poreikis medienos perdirbimo pramonėje tik auga, o beržinės malkos, būdamos I kaitrumo grupės, visais laikais buvo vienos brangiausių. Beržų mediena plačiai naudojama baldų, popieriaus pramonėje ir yra specifinė panaudojimo sritis – tik iš beržo medienos faneros daromi suskystintų dujų pervežimui naudojamų tanklaivių triumų izoliaciniai sluoksniai.

Anksti pavasarį prieš sulapojimą leidžiama iš beržo sula, kuri tekėti pradeda vidutiniškai apie balandžio 3 dieną.

Liaudies medicina[taisyti | redaguoti kodą]

Gydymui vartojami karpotojo beržo pumpurai, lapai, žievė ir sula, kurie turi daug gydomųjų savybių nuo eilės ligų. Karpotojo beržo pumpurai renkami žiemą ir anksti pavasarį – vasario ir kovo mėnesiais, kol nepradeda brinkti. Nukirstos šakos su pumpurais surišamos ir laikomos gerai vėdinamoje patalpoje, geriausia pastogėse. Per mėnesį džiovinamos šaltyje – išdžiūsta. Tada nukuliami pumpurai, pašalinamos išsiskleidusių pumpurų priemaišos.

Lapai gerai valo iš inkstų smėlį, o iš kepenų – akmenis. Jauni ūgliai ir lapeliai laisvina vidurius. Karpotojo beržo (Betula pendula) lapai vartojami sergant bakteriniu ir kitokiais šlapimtakių uždegimais, tinka gydomajam skalavimui.

Beržo lapų arbatą vartoja kaip kraujo valymo ir šlapimo pagreitinimo priemonę. Ji valo ir stiprina skilvį, pagreitina inkstų veikimą ir valo juos nuo inkstų smėlio. Arbatai imama viena sauja džiovintų lapų stiklinei vandens. Lapai apipilami verdančiu vandeniu ir palaikoma dviem valandoms. Ši arbata vartojama ir šalta triskart į dieną kelis mėnesius iš eilės.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslinio, lotynų kalba pavadinimo autorius Albrecht Wilhelm Roth, gyvenęs 17571834 metais. Lietuvių kalboje be oficialaus pavadinimo dar vadinamas beržu svyruokliu, beržu kasočiu ar skarotuoju beržu.

Lietuvių mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Beržas turi valomųjų, gryninamųjų savybių, saugo nuo žaibo. Švelniai mušant šio medžio šakele, iš žmonių ar gyvūnų seniau buvo varomas velnias. Aprišta raudona juostelė aplink stiebą ar šakelę irgi gelbėdavo nuo šios piktosios dvasios. Lopšeliai buvo daromi iš beržų medienos ir turėjo apsaugoti kūdikėlių tyrumą.

Liaudies kūryboje beržas minimas itin dažnai. Dainose, pasakose, padavimuose beržo simbolis dažniausiai įkūnija gerąsias jėgas. Liaudies prietaruose beržas glaudžiai susijęs ir su žemės ūkio darbais. Pagal beržą žinodavo, kada reikia avižas sėti ar bulves sodinti, spėdavo, kokia bus vasara ar žiema.

Liaudies dainose beržai yra skaistybės ir jaunystės simbolis. Tačiau senovės lietuviai turėjo beržų, beržų lapijos ir beržų sulos dievybę Beržulį. Lietuvių papročiuose ir mitologinėse sakmėse beržai turi ir dvejopą ir kartais netgi priešingą prasmę. Pasak Norberto Vėliaus, sakmėse beržas kartais siejamas su velniu – į velnio dvarą pakviestas žmogus neretai atsidurdavęs berže, iš velnio įgytas arklys virsdavęs beržiniu rąstigaliu, drabužiai ir pinigai- balta tošimi, saldumynai – žirginiais.

Pagonybės laikais daugiausia apeigų, susijusių su beržais, būdavo pavasarį, o vėliau jos sutapatintos su katalikų Sekminėmis. Beržų šakelėmis puoštos trobos, vartai, iš jų pinti vainikai laikyti nemirtingumo, sielos ir gyvųjų ryšio su mirusiaisiais simboliu.

Lietuvių liaudies pasakoje Eglė žalčių karalienė pasakojama, kaip sielvartaujanti Eglė užkeikia savo vaikus − už savo stiprybę sūnūs paverčiami tvirtais ąžuolu, uosiu ir beržu, o išsigandusi dukrelė − amžinai virpančia drebule. Pati našlė pasiverčia egle.

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

Beržas – yra lietuvių kilmės vardas, kuris suteikiamas berniukams.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.monumentaltrees.com/en/pol/podlaskie/bialystok/2435_nationalparkofbialowieza/4353/ Silver birch in the National Park of Białowieża
  2. Karpotasis beržas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 239 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Karpotasis beržas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Medis · Vaismedis

Lietuvos medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Išskirtiniai pasaulio ir Lietuvos medžiai · Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas