Mini sijonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mergina, dėvinti odinį mini sijoną

Mini sijonassijonas, kurio apatinis kraštas yra virš kelių (apie 10-20 cm ir daugiau).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Trumpi sijonai nėra visiškai naujas dalykas. Po Pirmojo pasaulinio karo apatinis sijono kraštas ėmė kilti vis aukštyn ir apie 1925 m. atsirado flapper merginų karta – tokių, kurios mūvėdavo trumpus sijonukus. Tačiau didysis mini sijonų paplitimas prasidėjo apie 1960 m., daugiausia dėl madų dizainerės Mary Quant įtakos, kurią įkvėpė mini automobilio idėja. Tačiau ir prancūzų dizaineris André Courrèges yra laikomas mini sijono (pranc. mini - jupe) išradėju, todėl nėra vieningos nuomonės, kas tai padarė pirmiau. Kai kurie netgi mano, kad išradėja buvo Helen Rose, pasiuvusi keletą mini sijonų aktorei Anne Francis, 1956 m. vaidinusiai mokslinės fantastikos filme „Forbidden Planet“. Be to, žurnalo „Vogue“ redaktorė Marit Allen teigia, kad John Bates irgi yra nepakankamai įvertinamas kaip mini sijono išradėjas (jo kostiumus dėvėjo 7-ojo dešimtmečio aktorė Diana Rigg).

Džinsinis mini sijonas

Jauna dizainerė Mary Quant (g. 1934 m.) 1955 metais atidarė populiarių drabužių parduotuves „Bazaar“ King's Road gatvėje (Chelsea priemiestis Londone), kur ji pardavinėjo savo sukurtą aprangą. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ji ėmė eksperimentuoti su trumpesniais sijonais, kol galiausiai 1965 m. pagamino ir kovo 4 d. pristatė mini sijoną – vieną iš būdingiausių dešimtmečio mados elementų (nors dar 1962 m. jos mini sijonas pateko į „Vogue“ žurnalą, Anglija). „Chelsea look“ kolekcija davė didžiulį pelną ir tapo populiari. Už tokius pasiekimus Mary Quant 1966 m. gavo Britanijos imperijos ordiną (Order of the British Empire), kurio įteikimo metu Buckingham rūmuose pati dėvėjo mini sijoną. Vėliau ji prisipažino, kad patį pirmą mini sijoną pasisiuvusi pati sau, kiek vėliau – savo draugėms, kol galiausiai pateikė kaip atskirą gaminį viešumon.

Dėl Mary Quant padėties „Swinging London“ mados pasaulyje mini sijonas išplito ne tik kaip Londono gatvių mada, bet ir tarptautiniu mastu. Mini sijonų populiarumą labai padidino tuometinis supermodelis Jean Shrimpton, dėvėjusi Colin Rolfe sukurtą mini sijoną 1965 m. lapkritį Australijoje vykusiose Melbourne Cup varžybose ir sukėlusi didžiulę sensaciją. Jean Shrimpton teigė, kad sijono trumpumą lėmė tai, kad Colin Rolfe turėjo nepakankamai medžiagos.

Apie 1968 m. vasarą mini sijono populiarumas pasiekė viršūnę, o 1969 m. kaip apogėjus pasirodė mini - mini sijonai, po kuriais lengvai matėsi kelnaitės.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Vėliau mini sijoną ėmė populiarinti prancūzas André Courrèges, kuris plėtojo mini sijono idėją atskirai nuo Mary Quant ir pristatė 1964 m. kaip 1965 m. pavasario - vasaros sezoninės mados kolekciją. Jo kuriami mini sijonai buvo mažiau aptempti, tačiau dėvimi kartu su aulinukais iki kelių (angl. Courrèges boots arba Go - go boots, dažnai baltais). Be to, André Courrèges sugebėjo mini sijoną paversti aukštuomenės mados elementu, sukėlusiu šiam drabužiui daug pagarbos.

Dėl trumpų sijonų, vietoje kojinių ėmė sparčiai populiarėti pėdkelnės, kadangi dėvint mini sijoną gana didelė moters kojų dalis (visos blauzdos ir didelė dalis šlaunų) lieka atidengta.

8-ajame dešimtmetyje madų pramonėje vėl ėmė grįžti ilgesni sijonai (midi ir maksi), nors mini sijonai iš akiračio nedingo ir juos dėvėjo gana nemažai moterų. Manoma, kad mini sijono populiarumo mažėjimą galėjo lemti feminizmo banga.

9-ajame dešimtmetyje trumpi sijonai vėl ėmė grįžti į madą, juos neretai dėvėjo princesė Diana. Daug moterų mini sijonus ėmė dėvėti ir darbo aplinkoje, ir ši tendencija plito iki pat amžiaus pabaigos (laikoma, kad verslo moterims klasikinis apatinio sijono krašto atstumas iki kelių – 8 cm). 10-ojo dešimtmečio filmuose ir serialuose galima dažnai matyti moteris su mini sijonais (vienas kontroversiškiausių epizodų – Sharon Stone filme „Esminis instinktas“ (1992 m.) dėvėdama mini sijoną, sėdėdama atvirai perkryžiavo kojas, šitaip parodydama, kad nemūvi kelnaičių, [1]). Apie 1995 m. ima populiarėti gofruoti mini sijonai.

Apie 2000 metus išpopuliarėjo kelnės, aptempiančios moters klubus. Mini sijonai kartais dėvimi ant kelnių ar džinsų, arba su blauzdinėmis (leggings).

Trumpų sijonų mados pakilimą iš dalies sąlygoja ir oro sąlygos, pvz., 2006 m. vasara Europoje buvo itin karšta, todėl mini sijonus dėvinčių moterų buvo gerokai daugiau nei ankstesniais metais.

Visuomenės požiūris[taisyti | redaguoti kodą]

Mikro sijonas Kelno festivalyje

Ilgą laiką Vakarų pasaulyje viešumoje apnuogintos moters kojos buvo retas reiškinys, tikra intymi vieta, todėl viešas jų rodymas laikytas nepadorumo išraiška. Tik XX a. pradžioje vis daugiau moterų ėmė dėvėti sijonus, apnuogindamos savo blauzdas, o vėliau – ir šlaunis. Kadangi mažos mergaitės jau nuo seniau dėvėdavo trumpus sijonus, iš pradžių mini sijonai buvo vertinami ir kaip tam tikra vaikiškumo apraiška.

Todėl mini sijonas Vakarų visuomenėje turėjo nemažą provokacinį vaidmenį, kadangi netiesiogiai rodė dievobaimingumo (ir to meto supratimu – padorumo) stoką, tačiau vertintas ir kaip moters savimonės bei saviraiškos forma. Todėl naujas sijono ilgis (tiksliau, jo trumpumas) ne visuose visuomenės sluoksniuose buvo maloniai sutiktas. Nyderlandai jį uždraudė, nors Anglijos karališkieji rūmai vis tik nusileido tendencijai, tačiau priėmė kaip padorų tik 7 cm virš kelių sijono aukštį. Gi Vatikanas mini sijoną visai uždraudė ir neįleido į Šv. Petro katedrą moterų su tokia „nepadoria išvaizda“. Irane po 1979 m. revoliucijos mini sijonai beveik išnyko (dėl politinių ir religinių priežasčių), kadangi mini sijonas yra Vakarų civilizacijos produktas.

Mini sijonas apnuogina moters kojas, be to, dėl sijono trumpumo (priklausomai nuo jo formos, medžiagos, trumpumo, moters pozos) kartais gali būti matomas moters apatinis trikotažas, todėl mini sijonas iš dalies atlieka lytinio dirgiklio vaidmenį vyrams. Jis turi gundymo ir seksualumo atspalvį, tačiau tuo pačiu pabrėždamas moters nepriklausomybę.

Mini sijonas išlieka moters aprangos dalimi, pabrėžiančia jos seksualumą – vyrai į tokias moteris labiau atkreipia dėmesį, jos susilaukia daugiau pašalinių žvilgsnių, besižavinčių ar nepatenkintų.

Dėvėjimo ypatumai[taisyti | redaguoti kodą]

Palaikymo komanda

Mini sijonai gana greitai imti gaminti iš įvairios medžiagos, prabangūs ir pigūs, dėvimi įvairiomis progomis, netgi ir žiemą. Gana greitai sujudo ir kojinių pramonė, pasiūliusi apnuoginamoms kojoms pėdkelnes, todėl vėsesniu metų laiku mini sijonai dažniausiai dėvimi su pėdkelnėmis.

Šiais laikais mini sijonus dėvi įvairaus amžiaus moterys, bet kuriuo metų laiku, įvairiomis kasdienėmis (darbe, mokykloje, laisvalaikiu ir kt.) ir rimtesnėmis progomis (vestuvės, verslo susitikimai ir kt.). Pastaruosiuose kartais dėvimas ne tik mini sijonas, bet ir prie jo priderintas švarkelis – kaip kostiumo dalis. Žiemos metu mini sijonas dažnai dėvimas kartu su odiniais batais ir tokia išvaizda dažnai siejama su seksualumu.

Mini arba mikro sijonukus dažnai dėvi palaikymo komandų merginos sporto varžybose.

Dėvėjimo privalumai ir trūkumai[taisyti | redaguoti kodą]

Mini sijono dėvėjimas turi tam tikrų privalumų ir trūkumų. Pagrindinis privalumas – sijonas, kuris pasibaigia ties šlaunų viduriu, suteikia didelę judesių laisvę lyginant su kitais sijonais, ypač ilgesniais nei iki kelių. Pagrindinis trūkumas taip pat susijęs su sijonuko ilgiu – moteriai, dėvinčiai mini sijoną, ne visada lengva atsisėsti taip, kad aplinkiniams nebūtų matomos jos kelnaitės; be to, mini sijonas dėl vaikščiojimo ir kitų judesių gali šiek tiek pasikelti aukščiau, kas gali būti palaikyta nepadorumu. Mini sijonas gali turėti ir provokacinę reikšmę, ypač tarp šiek tiek į ekshibicionizmą linkusių moterų[reikalingas šaltinis].

Mikro sijonai[taisyti | redaguoti kodą]

Džinsinis mikro sijonas

Atsiradus mini sijonui, apie 1965-1970 m. ėmė rastis ir dar trumpesni sijonukai, vadinami mikro sijonais (arba mini-mini), kurių apatinis kraštas buvo maždaug ties apatine sėdmenų riba.

Mikro sijonai yra labai populiarūs Japonijoje, kitur dažniausiai yra dėvimi naktiniuose klubuose, vakarėliuose, privačioje aplinkoje.

Apie 2000 m. mikro sijonukas pasiekė beveik galutinę savo raidos stadiją – beltskirt (juostinis sijonas), kuri palieka nedaug vietos vaizduotei; toks sijonas labai retai dėvimas viešoje vietoje. Jie yra labai trumpi, tarsi platus diržas (todėl ir vadinami juostiniais sijonais), uždengia tik intymias vietas, iš dalies yra matomas moters apatinis trikotažas, sėdmenys.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka


Pin-up blue.svg Moteriška apranga ir avalynė Pin-up blue.svg
Aukštakulniai – Bikinis – Kelnaitės – Korsetas – Liemenėlė – Maudymosi kostiumėlis – Mini sijonas – Palaidinė – Pėdkelnės – Siaurikės – Sijonas – Skarelė – Skrybėlaitė – Suknelė