Liudvikas Kšivickis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Liudvikas Kšivickis
lenk. Ludwik Krzywicki
Ludwik krzywicki 1882.jpg
Gimė: 1859 m. rugpjūčio 21 d.
Plockas
Mirė: 1941 m. birželio 10 d. (81 metai)
Varšuva
Veikla: Lenkijos pedagogas, sociologas, etnologas, antropologas, ekonomistas, Lietuvos archeologas, piliakalnių tyrinėtojas.

Liudvikas Kšivickis (lenk. Ludwik Krzywicki, slapyvardžiai K.R. Żywicki, J. F. Wolski ir kiti, 1859 m. rugpjūčio 21 d. Plockas1941 m. birželio 10 d. Varšuva) – Lenkijos pedagogas, sociologas, etnologas, antropologas, ekonomistas, Lietuvos archeologas, piliakalnių tyrinėtojas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Plocko miestiečių Tadeušo Kšivickio ir Zofijos Ivanickos Šeimoje. 1871 m. įstojo į Plocko gimnaziją, o ją baigęs, 1878 m. įstojo į Varšuvos universiteto Fizikos – matematikos fakultetą. Baigęs šias studijas, toliau studijavo mediciną. Studijų metais įsitraukė į socialistinę studentų veiklą, susidomėjo marksizmu, dalyvavo steigiant Proletariato partiją, už dalyvavimą antirusiškoje studentų demonstracijoje 1883 m. pašalintas iš universiteto. Vengdamas arešto pasitraukė į Krokuvą. 1884 m. studijas tęsė Leipcige, gyveno viename bute su nuo Ramygalos kilusiu narodninku, vėliau garsiu gydytoju Teodoru Kuodžiu (1861-1917 m.). 1885 m. gyveno Paryžiuje, kur lankė Antropologijos instituto paskaitas. Ciuriche susipažino su medicinos studente Rachele Feldberg, kurią tais pačiais metai vedė Lvove. Jie užaugino du sūnus, Aleksandrą ir Ježį. Nuo 1888 m. gyveno ir dirbo Varšuvoje, bet dėl politinės veiklos buvo priverstas išvykti į Berlyną.

L. Kšivickis buvo vienas pirmųjų mokslinio socializmo idėjų propaguotojų Lenkijoje, K. Markso „Kapitalo“ pirmojo tomo pirmojo leidimo lenkų kalba (1884-1890 m.) pagrindinis vertėjas ir redaktorius. Veikale „Agrarinis klausimas“ (1903 m.), remdamasis Markso žemės rentos teorija ir didele faktine medžiaga, išanalizavo ir palygino JAV ir Europos žemės ūkį.

Revoliucinė veikla L. Kšivickį 1890 m. atvedė ir į Lietuvą. Apsistojo Šiauliuose, pas savo pažįstamą grafą Vladimirą Zubovą, kuris prijautė revoliucionierių idėjoms. Šiaulių krašte gyveno ir kiti jo pažįstami – Liudvikas Janavičius, Antanas Mikševičius, su kuriais buvo susipažinęs gyvendamas Lvove. Jie tuomet buvo Dublonų priemiestyje buvusios Žemės ūkio mokyklos studentai. Apsilankęs Bubių dvare, jis susidomėjo čia esančiu piliakalniu. Nuo to laiko iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios, L. Kšivickis kasmet po keletą mėnesių praleisdavo Lietuvoje, daugiausia Žemaitijoje.

Grįžęs gyveno Plocke, vėliau vėl Varšuvoje. 1893 m. du mėnesius viešėjo JAV. 1905 m. buvo areštuotas, porą mėnesių sėdėjo Varšuvos kalėjime. Iki Pirmojo pasaulinio karto dėstė įvairiose mokyklose, dalyvavo daugelio visuomeninių organizacijų veikloje, bendradarbiavo leidžiant įvairius leidinius. Paminėtinas jo darbas „Kurpiai“, išspausdintas 1892 m., už kuri jis 1906 m. gavo Lvovo universiteto filosofijos daktaro vardą, o Mianovskio kasa skyrė jam didžiulę, apie 4000 rublių premiją.

1893 m. buvo išspausdintas kitas jo darbas „Žmonės. Etninės antropologijos bruožai“ (Ludy. Zarys antropologu etnicznej). 1914 m. išspausdintas jo darbas. Visuomeninė – ūkinė santvarka laukiniais ir barbarybės laikais“ („Ustroje spoleczno - gospodarcze w okresie dzikoci i barbarzynstwa). 1921-1936 m. jis buvo Varšuvos universiteto specialiai jam sukurtos Visuomeninių santvarkų teisės katedros vedėjas. 1934 m. anglų kalba buvo išspausdintas jo darbas „Primityvios visuomenės ir jų gyvoji statistika“ (Primitive society and it's vital statistics).

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo mėnesį sviediniui pataikius į jo butą ir sprogus virtuvėje, L. Kšivickis įkrito į rūsį ir smarkiai susižeidė galvą. Gydėsi ligoninėje. Grįžęs iš ligoninės rašė atsiminimus. Mirė 1941 m. birželio 10 d. Varšuvoje, nuo širdies infarkto. Biografai pastebi, kad mirė kaip tikras tyrinėtojas, iki paskutinio atodūsio pasakodamas gydytojui ką jaučia.[1]

Archeologas[taisyti | redaguoti kodą]

Jis apžiūrėjo apie porą šimtų Lietuvos piliakalnių. Juos matavo, fotografavo, užrašinėjo žmonių pasakojimus. Vėliau ėmė piliakalnius tyrinėti. 1902-1912 m. jo kasinėti: Bubių piliakalnis (Šiaulių raj.), Dūkšto piliakalnis (Ignalinos raj.), Petrašiūnų piliakalnis (Rokiškio raj.), Gabrieliškių piliakalnis (Raseinių raj.), Lentainių piliakalnis (Kauno raj.), Moškėnų piliakalnis (Rokiškio raj.), Veliuonos piliakalnis (Jurbarko raj.), Vorėnų piliakalnis (Molėtų raj.). Laidojimo paminklų beveik netyrinėjo.

Lietuvoje jis susirado talkininkų. Jį lydėdavo lietuviai studentai Povilas Višinskis, Jurgis Šaulys, Vincas Čepinskis, Vladas Nagevičius, Aukštaitijoje talkino Mykolas Riomeris. Vėliau artimu draugu tapo Tadas Daugirdas. Svarbiausias jo darbas, skirtas Žemaitijos piliakalniams, yra „Žemaitijos senovė“, išleistas lenkų kalba 1906 m. Varšuvoje. Lietuviškas vertimas pasirodė 1928 m.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Człowiek i społeczeństwo. Wybór pism, wyd. Książka i Wiedza, Warszawa 1986
  • Dzieła (t. 1–9, PWN, Warszawa 1957–1974)
  • Idea a życie. Z wczesnej publicystyki (1883–1892) (PWN, Warszawa 1957)
  • Studia socjologiczne. Wybór (PIW, Warszawa 1951)
  • Wspomnienia (t. 1–3, 1957–1959)

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gintautas Zabiela. Žemaitijos piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1990, t. 1, p. 22-26.
  • Tadeusz Kowalik, Krzywicki (Wiedza Powszechna, Warszawa 1965)
  • Ryszard Nazar, Z dziejów recepcji marksizmu w Polsce. Koncepcja materializmu historycznego w ujęciu Ludwika Krzywickiego (PWN, Warszawa 1987)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]