Koncertas (žanras)

Koncertas (it. concerto – darnumas, lot. concertare – varžytis) – virtuozinis instrumentinės muzikos kūrinys solistui (arba jų grupei) ir atlikėjų kolektyvui (dažniausiai orkestrui). Yra koncertų solistui be pritarimo arba vien tik orkestrui. Būdinga didelė apimtis, emocingumas, pakilumas.

Istorija

Svarbiausia koncerto atsiradimo priežastis buvo kompozitorių noras sugretinti chorus, solistus ir instrumentus. Patys ankstyviausi koncertai atsirado Italijoje, Bolonijoje ir Romoje, XVI–XVII amžiuje. Pradininkais laikomi Arkandželas Korelis ir Džuzepė Torelis. XVI amžiaus pradžioje atsirado bažnytiniai koncertai – vokaliniai moteto tipo kūriniai su instrumentiniu pritarimu, juos kūrė Lodovikas Viadana, Džovanis Gabrielis, Heinrichas Šiucas (Schütz), Samuelis Šeitas (Scheidt).

XVII amžiaus pirmojoje pusėje iš kanconos kilo instrumentiniai koncertai. Jie buvo skirstomi į bažnytinius (itališkai concerti da chiesa), su polifoniškai plėtojamomis dalimis, ir kamerinius (itališkai concerti da kamera), turinčius pasaulietinės šokių muzikos elementų. XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje rungtyniaudavo atskiros, lygiavertės atlikėjų grupės, pavyzdžiui, dainininkų ir instrumentalistų kolektyvai. XVII amžiaus antrojoje pusėje pradėta rašyti koncertus, per kuriuos keletas solistų (vadinama concertino) rungtyniavo su kitais orkestrantais – didesniu atlikėjų ansambliu (vadinama ripieno). Tokios rūšies koncertas buvo vadinamas concerto grosso, pažodžiui – „didysis koncertas (rungtyniavimas)“. Šio tipo koncertus kūrė Alesandras Stradela, A. Korelis, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas.

Bet vėliau, formuojantis šių laikų virtuozo tipui, orkestras pasitraukė į antrąją vietą ir dažnai tik akompanuodavo solistui. XVIII amžiaus viduryje atsirado solinis koncertas. Koncertus smuikui kūrė G. Torelis, Antonijus Vivaldis. Pirmuosius koncertus klavesinui ir orkestrui parašė J. S. Bachas, vargonams ir orkestrui – G. F. Hendelis.

Pirmieji koncertai, tokios formos, kokios jie yra iki šiol, sukurti klasicizmo epochoje. Iš jų autorių ypač paminėtini Mocartas ir Bethovenas. Vienos klasikų koncertuose įsigalėjo trijų dalių sonatinio ciklo struktūra, dažnai su solisto kadencija pirmosios dalies pabaigoje. XVIII amžiuje atsirado koncertui artimas koncertinės simfonijos žanras. XIX–XX amžiaus koncertai dažnai turi simfonijos ar simfoninės poemos bruožų (Ferenco Listo, Johaneso Bramso, Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo, Sergejaus Prokofjevo koncertai), jų dalių skaičius nepastovus, kuriami ir vienos dalies (F. Listo), keturių dalių (J. Bramso) koncertai. XX amžiuje dėl neoklasicizmo įtakos atgaivintas concerto grosso žanras. Atsirado orkestrų kameriniam ansambliui (Antonas Vėbernas), simfoniniam orkestrui (Bela Bartokas).

Ryšys su sonata

Koncertai buvo (ir dabar yra) rašomi sonatos forma, bet taip pat ir skiriasi nuo jos. Visų pirma savo pobūdžiu, nes sonata išreikšta kompozitoriaus jausmais ir išgyvenimais, o koncertui svarbiausia turi būti įmantrios technikos kūrinys, kurį virtuoziškai atlieka solistas. Ilgainiui klasikinė sonata tapo keturių dalių kūriniu, buvo pridėta papildoma dalis. O koncertas išliko trijų dalių:

• pirmoji dalis paprastai būna dramatinio pobūdžio, greito tempo, parašyta sonatinio allegro forma;

• antroji dalis – lyrinė, daininga, lėto andante tempo (taip pat trijų dalių), dažnai panaši į nuotaikingą romansą;

• trečioji dalis – finalas, šventiškos, pakilios nuotaikos, greito (ir labai greito) tempo, parašyta dažniausiai rondo forma.

Paskutinis skirtumas tarp sonatos ir koncerto – prieš koncerto pirmosios dalies pabaigą paprastai būna kadencija, kai orkestras nutyla, o groja tik virtuozas, improvizuodamas allegro temomis.

Concerto grosso

Concerto grosso (itališkai „didysis koncertas“) Ansamblinio, orkestrinio baroko koncerto tipas. Tai ciklinis žanras, kuriame vienas kitą keičia lėtos ir greitos dalys, bet jų skaičius įvairus (dažniausiai sudaro keturios dalys).

Jo esmė yra orkestro ir solinės grupės priešpriešinimas. Concerto grosso nebe mažo solinių instrumentų ansamblio (concertino), bet didelio, vadinamojo concerto grosso. Soliniai instrumentai paprastai styginiai, dažniausiai du smuikai ir continuo, tačiau juos galėdavo pakeisti ar prie jų prisijungti ir kiti soliniai styginiai ar pučiamieji instrumentai.

Susiformavo XVII amžiaus viduryje Italijoje. Pradininkais laikomi A. Stradela ir A. Korelis. Klasikinius pavyzdžius sukūrė A. Vivaldis, G. F. Hendelis, J. S. Bachas. Geriausiai žinomi A. Vivaldžio „Metų laikai“, Hendelio dvylika koncertų styginiams, o bene pats garsiausias koncertų rinkinys – Bacho šeši „Brandenburgo koncertai“. Kiekvienas jų skirtas solistų deriniui: šeštasis koncertas parašytas vien styginiams, o penktasis – fleitai ir smuikui su sudėtinga pagrindine partija klavesinui.

Solinis koncertas

Soliniame koncerte orkestrui priešinami vienas ar keli solistai. Jie nėra priklausomi nuo orkestro, kaip concerto grosso, jų intarpai remiasi orkestro bosu.

Didelę grupę beveik visada sudarydavo styginių orkestras, paprastai pirmieji ir antrieji smuikai, altai, violončelės ir bosinės violos bei basso continuo. Soliniai instrumentai paprastai būdavo styginiai – smuikai. Koncertas paprastai būna trijų dalių (greita, lėta, greita).

Solinio koncerto pagrindiniai formuotojai buvo italai A. Vivaldis ir Bonončinis (Bononcini). J. S. Bachas sukūrė pirmuosius koncertus klavesinui su orkestru. Žymiausias solinių koncertų kūrėjas yra A. Vivaldis. Pagrindinę jo kūrybos dalį sudaro daugiau nei keturi šimtai penkiasdešimt solinių koncertų: pusė jų smuikui, kiti – įvairiems instrumentams. Išliko beveik šimtas koncertų dviem keturiems solistams ir orkestrui.

Koncertai Lietuvoje

Lietuvoje pirmuosius koncertus sukūrė Vytautas Bacevičius (1929, 1933, 1949, visi fortepijonui ir orkestrui), Jonas Navakauskas (1934, smuikui, neišliko) Abelis Klenickis, Jonas Švedas. Vieni reikšmingiausių koncertų raidai buvo keturi Stasio Vainiūno koncertai fortepijonui (1945, 1952, 1965, 1974), Balio Dvariono koncertas smuikui (1948) ir fortepijonui (1960, 1962), Eduardo Balsio koncertai smuikui (1954, 1958, 1984), Vytauto Barkausko koncertas altui ir kameriniam orkestrui (1981). Daug koncertų sukūrė Benjaminas Gorbulskis, Osvaldas Balakauskas.

Daugiausia koncertų sukurta fortepijonui, smuikui, violončelei. Koncertų yra ir beveik visiems kitiems simfoninio orkestro instrumentams, koncertų orkestrui, instrumentams be orkestro pritarimo, lietuvių liaudies muzikos instrumentams.

Retesnės sudėties koncertus kūrė Julius Juzeliūnas (balsui ir orkestrui, 1955; Concerto grosso styginiams, pučiamųjų kvintetui ir fortepijonui, 1966), Vytautas Laurušas (balsui ir styginių kvartetui, 1983), O. Balakauskas (obojui, klavesinui ir styginiams, 1981; Dada Concerto chorui ir kameriniam orkestrui, 1982). XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje koncertus kūrė Feliksas Bajoras, Anatolijus Šenderovas, Vidmantas Bartulis.

Ankstyvieji lietuviški koncertai buvo klasikinio koncerto struktūros. Ilgainiai išryškėjo nacionalinio koncerto savitumas, didėjo virtuozinio prado reikšmė (išaugęs atlikėjų meistriškumas buvo vienas iš koncerto kūrimo stimulų); buvo nemažai eksperimentuojama, ieškoma naujų formų, muzikinių raiškos priemonių (pavyzdžiui, B. Gorbulskio pirmajame koncerte klarnetui ir orkestrui 1962 pirmą kartą lietuviškoje muzikoje pavartota dodekafonija), įsivyravo simfoninio plėtojimo principai.

Šaltiniai

• Muzikos enciklopedija. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidyba, 2003, II tomas.

• Stasys Yla, Kaip suprasti muziką. Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.

• Ježis Valdorfas, Polihimnijos paslaptys. Vilnius, Vaga, 1977.

• Музыкальная энциклопедия. Москва, 1974, II tomas.

• Keith Spence, Muzika. Vilnius, Alma litera, 1995.

• Europos šalių muzikos raidos apžvalga. Šiauliai, Šiaulių universiteto leidykla, 2006.

• Barbara Hannin, Trumpa vakarų muzikos istorija. Vilnius, Presvika, 2000.

• Viktoras Gerulaitis, Muzikos stilių raida. Vilnius, Muzikos švietimo centras, 1994.