Fortepijonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Fortepijonas
Steinway Vienna 011.JPG
Fortepijonai atidarytais dangčiais ir kėdė
Klavišinis instrumentas
Išradėjas (-ai) Bartolomeo Cristofori
Išsivystė Ankstyvajame XVIII a.
Garsų diapazonas
Range of piano.svg
Susiję instrumentai
Pianinasklavesinasklavikordas
Fortepijono klaviatūra
Fortepijono konstrukcija

Fortepijonas – klavišinis muzikos instrumentas, dažniausiai naudojamas koncertams. Jo vibratorius – stygos. Kad stygos pasidarytų tamprios, reikia jas iš anksto viena kryptimi įtempti. Fortepijonas išsiskiria dideliu diapazonu, turtingu tembru ir judria skambesio dinamika.

Svarbiausios fortepijono dalys: stygos, rezonansinė plokštė (deka), klavišinis mechanizmas ir medinis korpusas (futoras) su jame įtvirtinu metaliniu rėmu ir medine lenta – virbelbanku stygoms įtempti.

Fortepijonas turi nuo 214 iki 245 plieninių stygų. Pačių stygų skleidžiamas garsas nežymus, todėl jį sustiprina ir praturtina naujais obertonais mechaninis garso stiprintuvas – rezonansinė plokštė (deka). Ji gana stora (7-9 mm kraštuose, 9-11 mm viduryje), dažniausiai pagaminta iš eglės medienos. Geriausios (vadinamosios homogeninės) dekos suklijuojamos iš apytiksliai vienodo tankio ir tamprumo medžio lentelių. Juo mažesnis dekos medžiagos tankis, tuo mažiau slopsta joje plintantys virpesiai – garsas trunka ilgiau. Visada siekiama, kad garsas dekoje pasiskirstytų kiek galima tolygiau, todėl prie jos, statmenai dekos medžio sluoksniams priklijuojami mediniai strypai, vadinami spyruoklėmis. Jie deką truputį išgaubia stygų kryptimi, todėl korpuse įklijuota deka tampa tampresnė, geriau atlaiko įtemptų stygų slėgį, daugiau stiprina garsą. Įtemptos stygos savo antruoju galu remiasi į deką medinėmis atramomis – štegais. Per štegus stygų virpesiai pasiekia deką, kuri rezonuodama juos sustiprina ir išspinduliuoja į aplinką, kartu praturtina tembrą savo rezonansiniais dažniais – formantėmis. Labai svarbu, kad fortepijono deka, vienu metu stiprindama daugybę garsų, neišryškintų klausai nemalonių, neharmoninių obertonų.

Fortepijono stygos įtempiamos vidutiniškai 700–750 N jėga (nuo 2000 N žemiausiame registre iki 440 N diskante). Bendras visų stygų įtempimas priklausomai nuo modelio siekia 150–200 kN (tai atitinka 15-20 tonų svorį). Tokį įtempimą gali atlaikyti tik labai stipri konstrukcija, todėl medinis instrumento korpusas sustiprinamas masyviu ketaus rėmu.

Mažėjant stygų storiui, silpnėja garso stiprumas, todėl 8-12 bosinių garsų stygos būna pavienės, tolesnių 12-16 garsų stygos dvigubos, likusios trigubos. Dvigubos ar trigubos stygos derinamos unisonu ir vadinamos chorais.

Fortepijono mechanizme būna ir stygų virpesius slopinančių dempferių sistema. Norint, kad rezonuotų visos stygos, ar siekiant sulieti pasažus ir harmonijas, dešiniuoju pedalu galima visus dempferius pakelti nuo stygų. Tik patys aukštieji garsai (apie 1,5 oktavos), kurie tyla labai greitai, būna be dempferių. Todėl šios stygos gali rezonuoti žemesnių garsų obertonus, tuo praturtindamos skambesį.

Kairiuoju pedalu pianistas gali pastumti visą klaviatūrą 2-3 cm į dešinę. Tada plaktukai užgauna tik vieną ar dvi choro stygas todėl garsas susilpnėja, kartu suminkštėja tembras, nes neužgautos stygos virpa tik rezonuodamos.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Fortepijonas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka