Sergejus Rachmaninovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sergejus Rachmaninovas
Gimė 1873 m. balandžio 1 d.
Semionovas
Mirė 1943 m. kovo 28 d. (69 metai)
Beverli Hilsas
Veikla rusų kompozitorius
Alma mater Maskvos valstybinė P. Čaikovskio konservatorija
Vikiteka Sergejus Rachmaninovas

Sergejus Rachmaninovas (rus. Сергей Васильевич Рахманинов; 1873 m. balandžio 1 d. Semionove, Žemutinio Naugardo gubernijoje – 1943 m. kovo 28 d. Beverli Hilse, JAV, palaidotas Kensiko kapinėse netoli Niujorko) – rusų kompozitorius, pianistas ir dirigentas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dešimtmetis S. Rachmaninovas

Sergejus Rachmaninovas gimė 1873 m. balandžio 1 d. Semionove Žemutinio Naugardo gubernijoje. Būdamas ketverių metų mokėsi groti fortepijonu, o devynerių įstojo į Sankt Peterburgo konservatorijos fortepijono klasę. 1888 m. mokslus tęsė Maskvos konservatorijoje. Vaikystės metus S. Rachmaninovas praleido privačiame Maskvos pensione pas muzikos profesorių Nikolajų Zverevą. Čia trylikametis S. Rachmaninovas buvo pristatytas P. Čaikovskiui, kuris tolesnei S. Rachmaninovo kūrybai padarė didelę įtaką. 1892 m. aukso medaliu baigė Maskvos konservatorijos A. Zilotčio fortepijono ir S. Tanejevo kompozitoriaus klases. Tuo metu pasirodė pirmieji S. Rachmaninovo kūriniai: pirmoji opera „Aleko“ (diplominis darbas pagal A. Puškino poemą „Čigonai“), „Koncertas Nr. 1“ fortepijonui, daug romansų, dainų, tarp jų, – „Pjesės–fantazijos Op. 3“, kurios vėliau tapo žinomiausiu ir mėgstamiausiu S. Rachmaninovo kūriniu. 1893 m. pradėjo dirbti fortepijono dėstytoju Maskvos Marijos[2] moterų gimnazijoje (rus. Московское Мариинское епархиальное женское гимназия), o nuo 1897 m. – privačioje S. Mamontovo (rus. Савва Иванович Мамонтов) operoje dirigentu.

S. Rachmaninovas anksti tapo žinomu kompozitoriumi, pianistu[3] ir dirigentu. Bet sėkmingą jo karjerą nutraukė „Simfonijos Nr. 1“ premjera, žlugusi dėl nekokybiško atlikimo ir novatoriškos muzikos, kuri lenkė to meto laiką. Šis įvykis sukėlė nervinę ligą ir kelerius metus S. Rachmaninovas negalėjo kurti. Tik patyrusio psichiatro Nikolajaus Dalio dėka pavyko įveikti krizę. 1901 m. S. Rachmaninovas baigė „Koncertą Nr. 2“ fortepijonui, kas reiškė krizės pabaigą ir perėjimą į brandžios kūrybos pradžią. Greitai jis gavo dirigento vietą Maskvos Didžiajame teatre. Po dviejų sezonų 1906 m. išvyko į Italiją, o paskui trejus metus praleido Drezdene. 1909 m., kaip pianistas ir dirigentas, S. Rachmaninovas gastroliavo po JAV ir Kanadą. 1910–1911 m. S. Rachmaninovas grojo Anglijoje ir Vokietijoje. Nuo to laiko jis daug koncertavo užsienyje ir Rusijoje.

S. Rachmaninovo kapas Kensiko kapinėse

Po 1917 m. revoliucijos S. Rachmaninovas pasinaudojo Švedijos kvietimu koncertuoti ir su šeima paliko Rusiją. 1918 m. lapkričio 1 d. paliko Europą ir apsigyveno JAV. Iki 1926 m. nieko reikšmingo nesukūrė. Ši kūrybinė krizė truko beveik dešimt metų. Tik 1926–27 m. pasirodė nauji kūriniai: „Koncertas Nr. 4“ ir „Trys rusų dainos“. Iš viso emigracijoje S. Rachmaninovas sukūrė tik šešis kūrinius, bet jie priklauso pasaulinės muzikos šedevrams. Gyvendamas JAV S. Rachmaninovas daug koncertavo JAV ir Europoje, greitai buvo pripažintas žymiausiu savo epochos pianistu ir didžiu dirigentu. 1941 m. baigė savo paskutinį kūrinį – „Simfoniniai šokiai“.

Paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgo melanoma, bet, nepaisydamas ligos, tęsė koncertinę veiklą. S. Rachmaninovas mirė 1943 m. kovo 28 d. Beverli Hilse JAV, palaidotas Kensiko kapinėse (Kensico Cemetery) netoli Niujorko.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Rachmaninovo motina, generolo dukra, Liubovė Butakova (rus. Любовь Петровна Бутакова) (1853–1929 m.) buvo išsilavinusi moteris, baigusi konservatorijos fortepijono klasę pas profesorių Antoną Rubinšteiną (rus. Антон Григорьевич Рубинштейн), neblogai dainavo. Tėvas – atsargos husarų karininkas Vasilijus Rachmaninovas (rus. Василий Аркадьевич Рахманинов) (1841–1916 m.) taip pat mėgo muziką ir improvizaciją. Be Sergejaus, šeimoje augo dar penki vaikai: Vladimiras, Arkadijus, Elena, Sofija ir Varvara.

1902 m. balandžio pabaigoje S. Rachmaninovas vedė savo pusseserę iš tėvo pusės, Nataliją Satiną (rus. Наталья Александровна Сатина) (1877–1951 m.), kuri taip pat buvo baigusi Maskvos konservatorijos fortepijono klasę. Rachmaninovams gimė dvi dukterys: Irina (1903–1969 m.) ir Tatjana (1907–1961 m.). Abi dukterys išsilavinimą gavo JAV, bet gyveno Europoje. Irina 1924 m. ištekėjo už dailininko Petro Volkonskio ir susilaukė dukters Sofijos (1925–1968 m.) Tatjana ištekėjo už tėvo bendramokslio Maskvos konservatorijoje, smuikininko Boriso Konsiu ir susilaukė sūnaus Aleksandro (1933–2012 m.).

Anūkas Aleksandras paveldėjo šeimos dvarą Šveicarijoje, yra S. Rachmaninovo archyvo, laiškų ir autografų paveldėtojas. Turi juristo išsilavinimą, daug prisideda prie senelio atminimo išsaugojimo. Jis yra S. Rachmaninovo konkursų organizatorius, Tarptautinės S. Rachmaninovo draugų asociacijos prezidentas, S. Rachmaninovo iškilmių organizatorius Šveicarijoje.

Kūrinių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • op. 1 – Koncertas Nr. 1 fortepijonui su orkestru (1890-91 m.)
  • op. 2 – Dvi pjesės violončelei ir fortepijonui (1892 m.)
  • op. 3 – Pjesės–fantazijos fortepijonui (1892 m.)
  • op. 4 – 6 romansai (1890-93 m.)
  • ор. 5 – Siuita Nr. 1 dviem fortepijonams (1893 m.)
  • ор. 6 – Dvi dainos smuikui ir fortepijonui (1893 m.)
  • ор. 7 – Simfoninė poema „Uola“ (rus. „Утёс“) (1893 m.)
  • ор. 8 – 6 romansai (1893 m.)
  • ор. 9 – Elegija Nr. 2 smuikui, violončelei ir fortepijonui (1893 m.)
  • ор. 10 – 7 saloninės pjesės fortepijonui (1893-94 m.)
  • ор. 11 – Šešios dainos fortepijonui keturioms rankoms (1894 m.)
  • ор. 12 – Čigoniškas kapričio (1892-94 m.)
  • ор. 13 – Simfonija Nr. 1 [1895 m.)
  • ор. 14 – 12 romansų (1894-96 m.)
  • ор. 15 – Šeši chorai moterims arba vaikų balsui (1895-96 m.)
  • ор. 16 – Muzikiniai momentai fortepijonui (1897 m.)
  • ор. 17 – Siuita Nr. 2 dviem fortepijonams (1900 m.)
  • ор. 18 – Koncertas Nr. 2 fortepijonui su orkestru (1900 m.)
  • ор. 19 – Sonata violončelei ir fortepijonui (1900 m.)
  • ор. 20 – Kantata „Pavasaris“ (1901 m.)
  • ор. 21 – Romansai (1902 m.)
  • ор. 22 – Variacijos Šopeno tema (1902 m.)
  • ор. 23 – Preliudai fortepijonui (1903 m.)
  • ор. 24 – Opera „Šykštus riteris“ (1903 m.)
  • ор. 25 – Opera „Frančeska da Rimini“ (1904 m.)
  • ор. 26 – Romansai (1907 m.)
  • ор. 27 – Simfonija Nr. 2 (1907 m.)
  • ор. 28 – Sonata Nr. 1 fortepijonui (1904 m.)
  • ор. 29 – Simfoninė poema „Mirusiųjų sala“ (1908 m.)
  • ор. 30 – Koncertas Nr. 3 fortepijonui su orkestru (1909 m.)
  • ор. 31 – Liturgija „Šv. Jonas Krizostomas“ (1911 m.)
  • ор. 32 – Preliudai fortepijonui (1910 m.)
  • ор. 33 – Etiudai-paveikslai fortepijonui (1911 m.)
  • ор. 34 – Romansai (1911 m.)
  • ор. 35 – „Varpai“ chorinė simfonija solistams, chorui ir orkestrui (1913 m.)
  • ор. 36 – Sonata Nr. 2 fortepijonui (1913 m.)
  • ор. 37 – A cappella „Nakties vigilija“ (rus. „Всенощное бдение“) (1915 m.)
  • ор. 38 – Šeši eilėraščiai balsui ir fortepijonui (1916 m.)
  • ор. 39 – Etiudai-paveikslai (1917 m.)
  • ор. 40 – Koncertas Nr. 4 fortepijonui su orkestru (1927 m.)
  • ор. 41 – Trys rusų dainos chorui ir orkestrui (1928 m.)
  • ор. 42 – Variacijos Koreli tema fortepijonui (1929 m.)
  • ор. 43 – Rapsodija Paganini tema fortepijonui su orkestru (1935 m.)
  • ор. 44 – Simfonija Nr. 3 (1937 m.)
  • ор. 45 – Simfoniniai šokiai (1941 m.)

Kūriniai be opuso:

  • Elegija Nr. 1 smuikui, violončelei ir fortepijonui (1891 m.)
  • Simfoninė poema „Kunigaikštis Rostislavas“ (1891 m.)
  • Opera „Aleko“ (1892 m.)
  • Du styginiai kvartetai (1889, 1896 m.)
  • Choras „Šv. Panteleonas“ (1899 m.)
  • Dainos fortepijonui ir transponavimas

Masinė kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Alyvos šakelė (rus. Ветка сирени[5]) – dramatinė meilės istorija, paremta tikrais faktais iš S. Rachmaninovo biografijos. 2007 m. Režisierius Pavelas Lunginas (Павел Лунгин).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Jūratė Gustaitė. Rachmaninov Sergej (Sergejus Rachmaninovas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 382-383 psl.
  2. ↑ Imperatorienės Marijos Aleksandrovos vardo moterų gimnazijos Archyvuota kopija 2007-11-01 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ Jean-Pierre Thiollet, 88 notes pour piano solo, „Solo nec plus ultra“, Neva Editions, 2015, p.50. ISBN 978 2 3505 5192 0.
  4. ↑ Skidmoro kolegijos orkestras
  5. ↑ http://www.ruskino.ru/mov/9256/ Archyvuota kopija 2008-05-02 iš Wayback Machine projekto. Filmas Alyvos šakelė

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Sergejus_Rachmaninovas&oldid=7170518"