Jonas Laucė
| Jonas Laucė | |
|---|---|
| |
| Jonas Laucė su Lietuvos kariuomenės uniforma ~1939 m. | |
| Gimė | 1917 m. spalio 18 d. Lašai |
| Mirė | 2003 m. gegužės 1 d. (85 metai) Rumšiškės |
| Palaidotas (-a) | Rumšiškių kapinės |
| Veikla | rašytojas |
| Alma mater | Vilniaus pedagoginis institutas |
Jonas Laucė (1917 m. spalio 18 d. Lašai, Rokiškio valsčius – 2003 m. gegužės 1 d. Rumšiškės) – Lietuvos prozininkas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1939 m. pašauktas į karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Po sovietinės okupacijos tęsė tarnybą kariuomenėje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą paleistas į atsargą. Nuo 1941 m. tarnavo Penktajame savisaugos batalione ir netrukus išsiųstas į Rytų frontą. Karinę tarnybą baigė 1945 m. Kurše. Po Vokietijos kapituliacijos pateko į TSRS kariuomenės nelaisvę, vėliau iš jos pabėgo. Kurį laiką dalyvavo rezistencinėje kovoje, vėliau legalizavosi. 1946–1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1950–1951 m. mokytojavo Širvintose, 1951–1971 m. – Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje. 1971 m. už romaną „Negandų metai“ (pirmas pavadinimas „Žaizdre“) apkaltintas antisovietine propaganda, suimtas, kalintas Pravieniškėse, vėliau dirbo prievartinėse statybose Kaune. 1973 m. grįžo į Biržus, dirbo kroviku, nuo 1975 m. gyveno Rumšiškėse, dirbo Kauno namų statybos kombinate, siuvimo fabrike.[1]
1950 m. vedė Reginą Vosyliūtę, g. 1927 m., baigusią Vilniaus valstybinio universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Susilaukė trijų vaikų – Gabijos, Snaigės ir Edivido.[2] J. Laucė palaidotas Rumšiškių kapinėse.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kario ir partizano patirtį aprašė istoriniame dokumentiniame nuotykių romane „Negandų metai“. Istoriniuose romanuose „Karūna ir kalavijas“, „Mirštančių dievų kerštas“ vaizduojama XIV a. pr.- XV a. pab. įvykiai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirtis, Vytauto ir Jogailos kova dėl sosto, Kęstučio nužudymas, Lietuvos krikštas, Žalgirio mūšis, Vytauto bandymas karūnuotis, jo mirtis. Romanai parašyti skirtingų žanrų (legenda, laiškas, panegirika, dokumentas, šventųjų gyvenimai, istorinė apysaka) derinimo principu. Kūrybai būdinga įvykių gausa, veiksmo įtampa, netikėti siužeto posūkiai, pasakojimo įvairovė.[3]
|
Parašiau tą kūrinį septintajame dešimtmetyje, patikėjęs, kad Chruščiovo laikų politinis atšilimas atėjo ilgam. Mane įkvėpė ir padrąsino neseniai lietuviškai pasirodžiusi Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. 1971 metais pasiūliau savo kūrinį „Vagai“. Tai buvo lemtinga klaida. Mano romanas pateko į redaktoriaus Kazio Ambraso rankas. Jis ne tik parašė triuškinančią vidinę recenziją, bet, manau, ir apskundė saugumui. 1971-ųjų vidurvasarį mane suėmė. Prisimena Jonas Laucė.[4] |
|
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 2002 m. – Vieno lito literatūrinė premija už istorinį romaną „Mirštančių dievų kerštas”
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Negandų metai, 1991 m.
- Karūna ir kalavijas, 1995 m.
- Penktasis savisaugos batalionas, atsiminimai, 1998 m.
- Mirštančių dievų kerštas, 2002 m.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jonas Laurinavičius. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. Kaišiadorys, Kaišiadorių muziejus, 2002 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jonas Laucė. Rašytojai.lt Archyvuota kopija 2008-05-02 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Laucė Jonas kaisiadoriuvb.lt
- ↑ Jonas Laucė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 605 psl.
- ↑ Rūta Kanopkaitė. LITERATŪROS AMOKO APSĖSTASIS. Santaka (Kauno diena), 2002 06 01