Panegirika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Panegirika (gr. panēgyrikos – „šventiškas“, „iškilmingas“) – iškilminga, perdėtai ką nors šlovinanti kalba arba tokio pobūdžio literatūros kūrinys. Senovės graikų (Gorgijo, Lisijo, Isokrato) panegirikos – daugiausiai laidotuvių kalbos. Senovės romėnų (Plinijaus Jaunesniojo) panegirikose šlovinami gyvieji, dažniausiai imperatoriai.

Panegirika buvo populiari viduramžių, renesanso bei vėlesnėje (iki XVIII a.) literatūroje. Savita panegirikos rūšis – parodijinė panegirika (pvz., Erazmo RoterdamiečioPagiriamasis žodis kvailybei“) žinoma nuo antikos laikų.

Nežinomo autoriaus hegzametru parašytas Zigmanto Vazos pasveikinimas (1589 m.) – seniausia išlikusi lietuvių panegirika. XVIXVIII a. panegirikų parašė V. Daujotas-Labunauskis, P. Tarvainis, J. Hopneris, J. Lemanas. Panegirikos bruožų esama kai kuriuose XIX a. pr. poetų (A. Klemento, D. Poškos) eilėraščiuose.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Panegirika. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 438 psl.