Imperatoriškosios gvardijos Lietuvos totoriai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Imperatoriškosios gvardijos Lietuvos totoriai atlieka žvalgybą

Imperatoriškosios gvardijos Lietuvos totoriai (pranc. Tartares Lituaniens de la Garde Impériale) – Napoleono imperatoriškosios gvardijos lengvosios kavalerijos pulkas, tarnavęs Prancūzijos armijoje 1812–1814 m. Lietuvos totoriai Rusijos kampanijos pradžioje buvo suburti į vieną eskadroną. Pirmasis eskadrono vadas buvo M. M. Achmatovičius (Achmatowicz), kuris žuvo Vilniuje, o jo vietą užėmė kapitonas S. M. Ulanas, vadovavęs daliniui per likusį karo laikotarpį. Napoleonui atsisakius sosto, Lietuvos totorių dalinys buvo išformuotas, taip pat kaip ir kiti kitataučių daliniai.

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąsias totorių gyvenvietes Lietuvoje 1397 m. prie Trakų ir Vokės įkūrė Vytautas Didysis. Totoriai sudarė Vytauto Didžiojo asmeninę sargybą, dalyvavo su juo Žalgirio mūšyje. XVI–XVIII a. totorių įkurdinta ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietose.[1]

Skirtingai nuo krikščionių ir vietos tikybą išpažįstančių lietuvių, totoriai buvo musulmonai; jiems buvo suteikta religijos laisvė ir jie buvo atleisti nuo mokesčių, tačiau vis tiek turėjo atlikti karinę tarnybą.[2][3] XVIII a. Abiejų Tautų Respubliką padalijus Rusijai, Austrijai ir Prūsijai, totoriai pateko į Rusijos valdžią. Kai kurie totorių savanoriai tarnavo Lenkijos kariuomenėje 1807 m. Napoleonui sukūrus Varšuvos kunigaikštystę.[2]

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imperatoriškosios gvardijos Lietuvos totoriai puolime

1812 m. birželį generolas Michailas Sokolnickis (Michał Sokolnicki) pasiūlė Napoleonui sukurti Lietuvos totorių pulką, motyvuodamas jų dorumu ir drąsa.[3] Nors Napoleonas vylėsi, kad dalinį sudarys iki tūkstančio karių,[3] pavyko rasti tik tiek totorių savanorių, kad užtektų sudaryti eskadroną.[4][2] Jį sudarė 123 vyrai, įskaitant 1 eskadrono vadą, 1 majorą, 4 kapitonus, 7 leitenantus ir antruosius leitenantus, 110 puskarininkių ir kareivių.[2][3] Eskadronas taip pat turėjo imamą, vardu Aslanas Alėjus (Aslan Aley), kuris taip pat tarnavo kaip antrasis leitenantas.[5][6]

Oficialiai padalinys buvo sukurtas 1812 m. spalį[7][5] ir jam vadovavo pulkininkas Mustafa Murza Achmatovičius, kuris sumokėjo už eskadrono įrangą ir uniformas.[4][8] Totoriai buvo prijungti prie Imperatoriškosios gvardijos 3-iojo Lietuvos lancerių pulko kaip žvalgai.[4]

Karinės kampanijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos totoriai su raudonomis ir baltomis Abiejų Tautų Respublikos vėliavomis

Eskadronas dalyvavo 1812 m. Napoleono žygyje į Rusiją su Imperatoriškosios gvardijos kavalerijos 6-ąja brigada (elitiniai žandarai, 3-ieji lanceriai ir totoriai).[9] Žygyje jie patyrė didelių nuostolių, ypač Vilniuje nuo gruodžio 10 iki 12 d., kur žuvo būrio vadas Achmatovičius[10][11] su 34 savo vyrais.[12] Totoriai taip pat dalyvavo Kališo mūšyje 1813 m. vasario 13 d.[13] Išgyvenusieji pirmiausia buvo įtraukti į 3-iųjų lancerių likučius, kurie 1812 m. spalį buvo beveik sunaikinti Slanime,[14] o vėliau sujungti su Imperatoriškosios gvardijos Lenkijos lanceriais, kur jie sudarė 15-ąją kuopą, vadinama „Vidurine gvardija“. Iki to laiko totoriams vadovavo kapitonas Samuelis Murza Ulanas,[15][16] o antrininkais buvo leitenantai Ibrahimas ir Aslanas Alėjai, kurių bendra jėga buvo tik 53 vyrai.[13]

1813 m. nuo balandžio iki birželio mėn., vieno pulkininko-majoro patartas, kapitonas Ulanas, siekiant užverbuoti naujų kavaleristų, išvyko į Prancūziją su maršalu Samueliu Januševskiu.[6] Sumažintai iki 47 vyrų kuopai buvo atsisakyta suteikti kitataučių karių pastiprinimą Mece, todėl kapitonas išvyko į Paryžių ieškoti Prancūzijos karo ministro paramos. Vizitas nebuvo sėkmingas, Ulanui ir 24 rekrutams teko grįžti į Vokietiją, Lenkijos lancerių bazę.[13]

Lietuvos totoriai toliau tarnavo, vadovaujant kapitonui Ulanui, Lenkijos lanceriuose 1813 m. Vokietijos kampanijos metu, dalyvaudami mūšiuose Dresdene, Petersvalde, Leipcige ir Hanau. Tada totoriai buvo perkelti į 3-ąjį Lenkijos imperatoriškosios gvardijos skautų pulką ir patyrė papildomų nuostolių per 1814 m. Prancūzijos kampaniją – 6 žuvo ir 7 pateko į nelaisvę.[13] Balandžio 6 d. Napoleonui išsižadėjus sosto, Ulanas ir keli gyvi vyrai grįžo į Lietuvą.[7] Pasak istoriko A. Pigeard, 100 iš buvusių 123 vyrų mirė iki kampanijos pabaigos.[11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Tamara Bairašauskaitė, Lietuvos totoriai, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-07-15. Nuoroda tikrinta 2022-01-23.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Davin 2011, p. 26
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Pigeard 1999, p. 29
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 Buckhari 1978, p. 27
  5. ↑ 5,0 5,1 Pawly 2007, p. 40
  6. ↑ 6,0 6,1 Brunon 1938, p. 6
  7. ↑ 7,0 7,1 Tranié & Carmigniani 1982, p. 112
  8. ↑ Pigeard 1999, p. 73
  9. ↑ Pigeard 1998, p. 530
  10. ↑ Tranié & Carmigniani 1982, p. 111
  11. ↑ 11,0 11,1 Pigeard 2005, p. 160
  12. ↑ Dutertre 2009, p. 86
  13. ↑ 13,0 13,1 13,2 13,3 Pigeard 1999
  14. ↑ Tranié & Carmigniani 1982, p. 97
  15. ↑ Hourtoulle, Girbal & Courcelle 2004
  16. ↑ Tranié & Carmigniani 1982, p. 121

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Haythornthwaite, Philip (2004). „La Garde impériale“ [The Imperial Guard]. Armées et Batailles. Grande armées (in French). Del Prado/Osprey Publishing. 1: 13–52. ISBN 2-84349-178-9..
  • Dutertre, Gilles (2009). Les Français dans l’histoire de la Lituanie : 1009–2009 [The French in Lithuania’s History : 1009–2009] (in French). L’Harmattan. ISBN 978-2-296078529..
  • Davin, Didier (April 2011). „Des Tartares pour l’Empereur ou le destin tragique des Tartares lithuaniens (1812–1814)“ [Tartars for Emperor or the tragic fate of Lithuanian Tartars (1812–1814)]. Figurines (in French). 93: 26–27..
  • Pigeard, Alain (1 January 1999). „Les tartares lithuaniens“ [The Lithuanian Tartars]. Tradition Magazine (in French) (8): 29–32..
  • Pigeard, Alain (1998). Les campagnes napoléoniennes : 1796–1815 [The Napoleonic Campaigns: 1796–1815] (in French). Quatour.
  • Pigeard, Alain (2005). La Garde impériale : 1804–1815 [The Imperial Guard: 1804–1815] (in French). Tallandier. ISBN 978-2-847341775..
  • Tranié, Jean; Carmigniani, Juan-Carlos (1982). Les Polonais de Napoléon: l'épopée du 1er régiment de lanciers de la garde impériale [The Poles of Napoleon: the epic of the 1st Lancers Regiment of the Imperial Guard] (in French). Copernic..
  • Brunon, Jean (1938). Des Tatars au service de Napoléon: sur un projet de soulèvement des Cosaques et des Tartares au profit des Armées françaises et aperçu historique sur l’escadron de Tartares lithuaniens de la Garde impériale, 1812–1814 [Tatars to the service of Napoleon: on a project of Cossacks and Tartars’s uprising to the benefit of French Armies and historical overview of the Lithuanian Tartars’s squadron of the Imperial Guard, 1812–1814] (in French). Marseille: Raoul et Jean Brunon..
  • Hourtoulle, François-Guy; Girbal, Jack; Courcelle, Patrice (2004). Soldats et uniformes du Premier Empire [Soldiers and uniforms of the First French Empire] (in French). Histoire et Collections. ISBN 978-2-913903548..
  • Buckhari, Emir (1978). „Napoleon’s Guard Cavalry“. Men-at-Arms. Osprey Publishing. 83. ISBN 0-85045-288-0..
  • Pawly, Ronald (2007). „Napoleon’s Polish Lancers of the Imperial Guard“. Men-at-Arms. Osprey Publishing. 440. ISBN 978-1-84603-256-1.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Imperatoriškosios_gvardijos_Lietuvos_totoriai&oldid=6566522"