Griaučiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žmogaus griaučiai

Griaučiai, skeletas – kūno struktūrinis pagrindas, atliekantis atraminę ir apsauginę funkcijas ir kartu su raumenimis sudarantis ertmes, kuriose išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai. Pavyzdžiui, galvos smegenis saugo kaukolė, nugaros smegenis – stuburas, plaučius ir širdį – krūtinės ląsta ir pan. Organizmas gali judėti todėl, kad kaulai sudaryti kaip ilgi ir trumpi svertai, sujungti paslankiomis jungtimis – sąnariais ir juos judinančiais raumenimis, kuriuos valdo nervų sistema. Judėjimas yra viena svarbiausių gyvo organizmo prisitaikymo prie aplinkos reakcijų ir vienas pagrindinių bruožų, skiriančių gyvūnus nuo augalų. Svarbiausia griaučių paskirtis – sutvirtinti kūną. Prie jų priaugę raumenys.

[taisyti] Griaučių kaulų skirstymas

Kaulai taip pat skirstomi į:

Ilgiuosius kaulus: jie panašūs į tvirtą vamzdį, jų abu galai turi glotnius sąnarinius paviršius. Priklauso rankų ir kojų kaulai.
Trumpuosius kaulus: jų vidurys yra iš korėto kaulo, o paviršių dengia plonas labai tvirto kaulo sluoksnis. Priklauso rankų ir kojų pirštų kaulai.
Plokščiuosius kaulus: juos sudaro tvirtas išorinis kaulas su plonu akyto kaulo sluoksniu viduje. Priklauso kaukolė, kuri saugo nuo pažeidimų smegenis, dubenkaulis ir kita.
Netaisyklinguosius kaulus: jie gana minkšti, nes turi daug korėtos medžiagos; juos dengia plonas tvirto kaulo sluoksnis.